Siekia sparčiau įveiklinti

Minėtu įstatymo pakeitimu siekiama kuo sparčiau įveiklinti žemę, pritraukti daugiau investuotojų, paspartinti statybas ir kt., tačiau šiame įstatymo pakeitimo projekte nenustatoma jokių reikalavimų ar kontrolės dėl žemės skyrimo viešiesiems poreikiams.

Apie tokių reikalavimų būtinumą jau parodė miestų žemės panaudojimo patyrimas, kai žemės sklypai dalijami visai neįvertinant to, kad daugelio miestų plėtros teritorijose trūksta želdynų, viešųjų erdvių, infrastruktūros koridorių, stinga įstaigų vaikams, o tai ypač svarbu siekiant darnios plėtros ir prisitaikant prie klimato kaitos.

Nesant tokios centrinės valdžios kontrolės, savivaldybėms paliekama teisė žemę skirstyti savo nuožiūra. O tai, savivaldybėms rengiant bendruosius planus, suteikia dar daugiau galių priimti vienašalius ir kartais labai abejotinus sprendimus dėl teritorijų užstatymo.

Nepagrįsta urbanistinė plėtra

Pagal atliktus tyrimus nustatyta, kad savivaldybės, rengdamos bendruosius planus be reikiamos valstybinių institucijų kontrolės, jau dabar numačiusios nepagrįstą urbanistinę plėtrą, kuri du tris kartus, o kai kuriose savivaldybėse net 5–8 kartus viršija esamas užstatytas teritorijas. Tenkindamos vystytojų pageidavimus, savivaldybių administracijos dažnai spaudžia planų rengėjus sudaryti kuo platesnes statybos galimybes, verčia numatyti užstatymą vandens telkinių pakrantėse ar kitose saugotinose vaizdingose vietose.

Tokia plėtra skatina miestų drieką, agrarinių ir vertingų gamtinių teritorijų praradimą, o tai ypač akivaizdu pajūryje, didmiesčių aplinkoje. Todėl galima teigti, kad savivaldybės, planuodamos teritorijas, savivaliauja, o racionalų teritorijų naudojimą ir darnią plėtrą turinti užtikrinti Aplinkos ministerija šio proceso nevaldo ar nepajėgia suvaldyti.

Įžvelgia: E. Ramanausko teigimu, perdavus valstybinę žemę kaimo vietovėse savivaldybėms, šioms atveriami nauji keliai vystyti „žemės prekybos verslą“ dėl tariamų investicijų, nepaisant viešojo intereso. / pixabay.com nuotr.

Užsienio valstybių pavyzdys

Perdavus valstybinę žemę kaimo vietovėse, savivaldybėms atveriami dar daugiau kelių vystyti „žemės prekybos verslą“ dėl tariamų investicijų, nepaisant viešojo intereso. Tikėtina, sprendimai dėl teritorijų planavimo ir žemės naudojimo taps dar labiau priklausomi nuo siaurų interesų grupių ar savivaldybės norų, kurie dažnai būna nepagrįsti.

Tikėtina, sprendimai dėl teritorijų planavimo ir žemės naudojimo taps dar daugiau priklausomi nuo siaurų interesų grupių ar savivaldybės norų, kurie dažnai būna nepagrįsti.

Pavyzdžiui, užsienio šalyse, tokiose kaip Olandija, Vokietija, Nyderlandai ir kitose, valstybinė žemė naudojama daug atsakingiau. Čia ji naudojama konsolidacijai, urbanizuojamų teritorijų sklypų reguliavimui, gamtinių teritorijų atkūrimui. Lietuvoje priešingai – žemė nesaugoma ir netausojama, jos nesiekiama panaudoti kitiems, visuomenei daug svarbesniems – kraštotvarkos ir aplinkosaugos tikslams.

Remiantis esama savivaldybių žemės naudojimo ir teritorijų planavimo patirtimi, kai žemė naudojama be jokios kontrolės, ribojimų ir pagrindimo, įvertinus tokios veiklos minėtus neigiamus padarinius, nepriimtinus rezultatus, galima teigti, kad teisė valdyti valstybinę žemę savivaldybėms neturi būti perduota, neužtikrinus kontrolės ir esminio pagrindimo.