Šį įspūdingą tiltą ir geležinkelį, jungiantį Prūsiją su Jelgava Latvijoje, pastatė okupacinė vokiečių valdžia kariuomenės reikmėms. Iš pradžių jis buvo medinis, – nuostabi tokio dydžio konstrukcija. Tačiau greitai, frontui stabilizavusis, ji buvo pakeistas plieniniu devynių santvarų, ant betoninių atramų, kurių kiekviena po 350 tonų masės. 1918 m. gegužę tiltu jau dundėjo kariniai traukiniai. Šis statinys pavadintas buvo Vokietijos feldmaršalo Pauliaus von Hindenburgo garbei. Tiltas prieškariu sąžiningai tarnavo nepriklausomai Lietuvai, juo kursuodavo ir keleiviniai, ir prekiniai traukiniai.

1937 m. lakūnas Vladas Murmulaitis pademonstravo lėktuvo „Anbo 41“ valdymo meną, praskrisdamas 62,4 m pločio santvarą.  Antrojo pasaulinio karo metu Lyduvėnų tiltą atakavo elitinis vokiečių specialiųjų pajėgų dalinys „Brandenburgas 800“, neleisdamas jo sunaikinti besitraukiantiems raudonarmiečiams.

Tačiau 1944 m. jau patys vokiečiai tiltą išsprogdino. Jis buvo atstatytas 1951 m., išbetonavus 6 naujas atramas, o tris palikus labai tvirtas senąsias. Šiandien  tiltu retai terieda traukiniai, ir tai tik prekiniai. Užtat tiltas dabar tampa turistiniu objektu, juo rengiamos ekskursijos norintiems pasidomėti technikos paveldu ir pasigrožėti Dubysos slėniu, jo piliakalniais. Grakšti konstrukcija įspūdingai įsiterpia į apylinkių kraštovaizdį.

Dažnas tiltas turi įdomią istoriją, vertą pagarsinimo. Štai birželio 3 dieną 84 metų sulaukė ilgiausias medinis važiuojamas tiltas Lietuvoje. Ne tiek ir mažai medinukui… Nutiestas jis per Asvejos ežerą šalia Dubingių. Tilto ilgis 87 metrai, plotis – 4,5 metro, o ežero gylis ten siekia iki 8 m.

Įdomi jo statybos istorija. Ilgiausias Lietuvoje ežeras miestelio žmonėms sudarydavo daug keblumų susisiekiant su kitu krantu. Važiuok aplinkui ežerą, o jo ilgis – 22 km! Tilto statymu pasirūpino pats prezidentas Antanas Smetona. Gražios buvo jo atidarymo iškilmės, sutraukusios tūkstančius ir tolesnių apylinkių gyventojų. Prie tilto ant sartų žirgų sėdėjo 12 ulonų, o tilto atramos buvo papuoštos ąžuolo šakelių vainikais. Žmonių ir šiandien tiltas tebevadinamas Antano Smetonos vardu. Ne taip seniai rekonstruotas, dar ilgai tarnaus vietiniams ir turistams, vykstantiems pasigrožėti didžiausiu Lietuvoje piliakalniu, ant kurio buvo įsikūrusi Radvilų pilis ir miestelis. O senovėje į piliakalnį būta net dviejų tiltų.

Yra ir daugiau tiltų tiltelių, nutiestų per ežerų vandenis. Pats ilgiausias pėstiesiems, net 525 m ilgio, yra per Širvenos ežerą, jis jungia Biržų miestą su Astravo dvaru. Pastatytas tiltas 1987 m., o paminėtas ežeras yra dirbtinis, susidaręs  dar XVI a., užtvenkus du upelius. Tiltais tenka eiti į Trakų pilį; aišku, kad jie čia nuo senų senovės. Povandeninė archeologija atskleidė Platelių ežero paslaptį. Į Pilies salą vedė labai ilgas, iš skaldyto ąžuolo kamienų sukaltas tiltas. Tokio būta ir į Drūkšių ežero salą, kurioje dunksojo mūrinė pilis.

Daug pasako tiltų vardai. Kaune 1929 m. pastatytas tiltas per Nerį gavo Petro Vileišio vardą. Kaip rašė to meto spauda: „Tiltui duotas didžiausio lietuvių dvasios galiūno ir garbingiausio inžinieriaus vardas“. Beje, P. Vileišis savo švietėjiškus, lietuvybę skatinančius raštus pasirašinėdavo Nėrio slapyvardžiu. 1904 m. jis buvo pastatęs geležinkelio ir plento tiltus per Nerį ties Jonava. Ir šiandien pro traukinio langus galima pamatyti vieno jų akmeninį taurą, teberymantį upės viduryje. Daug inžinieriaus tiltų pastatyta Rusijoje, kai imperija plėtojo geležinkelių tinklą. O uždirbtus nemažus pinigus P. Vileišis paaukojo lietuviškai spaudai rastis. Tai vyko XX a.  pradžioje. O XIX a. pirmoje pusėje geriausi tiltų inžinieriai Rusijoje buvo lietuviai broliai Stanislovas ir Ipolitas Kerbedžiai.

Kudirkos Naumiestyje per Šešupę pastatytas tiltas buvo pavadintas Vinco Kudirkos vardu; šios garbės jis tikrai nusipelnė už satyrinę apysaką „Lietuvos tilto atsiminimai“, kandžiai išjuokiančią rusų valdžios biurokratus. 1919 m. vasario 19 d. kovose su bolševikais ant Alytaus tilto per Nemuną žuvo I savanorių pulko vadas Antanas Juozapavičius. Dabar šiam tiltui vėl sugrąžintas didvyrio vardas, yra ir paminklas. 1933 m. Čiobiškyje per Musės upę pastatytas modernus kombinuotos konstrukcijos tiltas, jis pavadintas transatlantinių lakūnų Dariaus ir Girėno vardu. Prano Stanaičio vardas suteiktas tiltui per Šešupę Slabaduose. Jis jungia zanavykų ir kapsų kraštus, o pastatytas šio talentingo inžinieriaus rūpesčiu. Tiltas per Virvytę kelyje Šiauliai – Palanga gavo kito puikaus inžinieriaus – Jono Striauko vardą.

Uostamiestyje daug kas savita, būdinga tik jūros vartus saugančiam miestui. Ir tiltai čia įdomūs: per Danės upę – pakeliamas, o įplaukiant į Pilies uostą – pasukamas. Niekur kitur tokių nėra, tad jie – technikos istorijos paveldas. Vandens turizmą pamėgę keliautojai kitame Karaliaus Vilhelmo kanalo gale suras ilgiausią kabantį ant lynų tiltą. Jis nutiestas per Miniją ties Lankupiais; yra 130 m. ilgio. Tiltą galima pamatyti ir miesto herbe. Tai Pakruojo dvaro tiltas, statytas 1821 m. iš dolomito luitų. Gražus ir monumentalus statinys, tikrai vertas herbo. Iš šiuolaikinių automagistralinių tiltų pats ilgiausias, bemaž puskilometrio, jungia Jurbarką su Kiduliais. Šiemet jis paminės 40 metų sukaktį.

Apskritai kiekvienas statinys, ilgėliau tarnavęs žmogui, gali papasakoti ne vieną pamokančią ar net prajuokinančią istoriją. Kaip, pavyzdžiui, seniausias Lietuvoje – Vilniaus Žaliasis, kurio permainingą bei sudėtingą daugiaamžę istoriją savaip papildome ir šiandien.

O savo kūriniui tiltui žmogus teikė ir giluminę, sakytume, filosofinę prasmę. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir viskas labai paprasta: tai inžinerinis įrenginys, pratęsiantis kelią per vandens telkinį. Jo istorinė raida – nuo paprasčiausio per upokšnį nukritusio audros išversto stuobrio iki sudėtingiausių arkinių, santvarinių, pakabinamų ant lynų ir kitokių techninių sprendimų. Bet ne mažiau sudėtinga yra tilto mitologema – pirmapradė reikšmė, suformuota mitinės archajiškojo žmogaus mąstysenos.

Tiltas sujungia priešingus upės krantus; apmąstant tai kyla vis naujos asociacijos, metaforos ir prasmės. Gal tuose priešinguose upės krantuose gyvena skirtingos gentys, skamba kitokia kalba ar tarmė, laikomasi kitokių papročių? O gal tai jungtis ir su mitiniu pasauliu? Tokia prasmė skleidžiasi liaudies dainose, ypač kalendorinėse.

Liberto Klimkos pasakojimas skambėjo per LRT RADIJĄ.