Jis buvo minimas Vladimiro Iljičiaus Uljanovo (1870–1924) politiniame testamente (Iljičius tvirtino, kad Nikolajaus marksizmo idėjų interpretacija pernelyg savita, joje yra kažkas atsiduodančio scholastika), o 1924 m. sausį kartu su kitais nešė Vovos palaikus.
1926 m. Nikolajus ir kitas „gedėtojas“ Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) sudarė politinę sąjungą, tačiau netrukus prasidėjus naujai kolektyvizacijos bei išbuožinimo bangai, Kolia pradėjo Josių kritikuoti.
1929 m. rudenį Nikolajus Ivanovičius balsuojant buvo pašalintas iš politbiuro, tačiau tuo metu Josifas Visarionovičius dar nesiruošė jo sunaikinti. Nikolajaus politinė karjera stipriai prigeso, tačiau jis vis dar sukosi SSRS aukštuomenės luome ir netgi gavo šiltą vietelę leidinio „Naujienos“ (rus. „Izvestia“) redakcijoje.
Vėliau, 1937-aisiais, sėdėdamas įkalinimo įstaigoje, Nikolajus Ivanovičius Bucharinas puikiai suvokė, kad ištrūkti gyvam į laisvę jam nebepavyks. Pasakojama, kad Nikolajus nebuvo itin mušamas, tačiau jį alino dažnomis ir intensyviomis apklausomis (taip pat buvo grasinama jo šeimai), o jis pats vis siuntinėjo Kremliaus šeimininkui įvairias žinutes. Vienoje jų Kolia kreipėsi į Josių, prašydamas jam leisti numirti oriai, išgeriant nuodų.
Apie nuodus tuo metu, matyt, daug mąstė ir kitas Trečiojo parodomojo teismo (1938 m. kovas) įtariamasis, buvęs slaptosios policijos vadovas, Genrichas Grigorijevičius (1891–1938). Dar prieš kelerius metus šis Jagodų giminės atstovas pats sprendė, kam lemta gyventi, o kam mirti, tačiau dabar jam pačiam buvo pareikšti kaltinimai dėl neteisėtos deimantų prekybos.
Jis taip pat buvo apkaltintas Sergejaus Mironovičiaus „Kirovo“ Kostrikovo (1886–1934), žymaus literato Aleksejaus Maksimovičiaus Peškovo (1868–1936) ir jo sūnaus nužudymu bei pasikėsinimu į savo buvusį pavaldinį, naująjį Liaudies vidaus reikalų komisariato vadovą, Ježovų giminės atstovą Nikolajų Ivanovičių (1895–1940).
Genrichas Grigorijevičius „prisipažino“ dėl visų nusikaltimų, o jo senyvi tėvai ir sesuo buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklą (svainis ir uošvis – sušaudyti).
Naujasis politinės policijos vadovas, Ježovų giminės atstovas Nikolajus Ivanovičius buvo gana paslaptinga asmenybė, kurios likimas buvo dar baisesnis už Genricho Grigorijevičiaus.
Kaip ir jo pirmtakas, Nikolajus Ivanovičius Ježovas galiausiai buvo atleistas iš pareigų, suimtas, apkaltinas būtais ir nebūtais dalykais, kankintas bei užmuštas, tačiau jo darbdavys tuo neapsiribojo. Josius ne tik jam suvertė didžiąją atsakomybės dėl teroro dalį, bet ir pabandė pašalinti Kolią iš žmonių atminties.
Viena pačių egzotiškiausių N. Ježovo kilmės versijų tvirtina, kad šis maitėda gimė pietvakarinėje Lietuvos dalyje (tiksli vieta nežinoma). Jo tėvas veikiausiai buvo slavų kilmės urėdas, laikantis užeigos namus, kurie veikė dar ir kaip viešnamis, o lietuviškų šaknų turinti motina ėjo tarnaitės pareigas.
Kaip ir nemažai kitų Josiaus proteguotų bolševikų, Kolia nebuvo įgijęs visaverčio išsilavinimo, tačiau uoliai lavinosi pats. Iš pradžių jis buvo paprastas juodadarbis, kuriam, kaip spėjama, dėl mažo ūgio (151 cm) caro armijoje neleista tapti visaverčiu kareiviu, tačiau galiausiai Kolia įsitraukė į politinę veiką bei susipažino su Kaganovičių giminės atstovu Lazaru Moisejevičiumi (1893–1991). Šis ir ėmėsi Kolią „globoti“.
Nikolajus Ivanovičius gebėjo sudominti ir sužavėti kitus žmones, tačiau prie jo iškilimo veikiausiai prisidėjo tai, kad bet kuris interesantas, kreipęsis į jį pagalbos, galėjo jam pavesti bet kokį, net patį purviniausią darbą bei pagrįstai tikėtis, kad šis būsiantis atliktas tinkamai.
Kaip ir jį vėliau pakeitęs Berijų giminės atstovas Lavrentijus Pavlovičius (1899–1953) Nikolajus Ivanovičius mėgdavo pats asmeniškai „apklausinėti“ žymesnius įtariamuosius, o iš Michailo Nikolajevičiaus Tuchačevskio (1893–1937) prisipažinimo dokumentus išmarginusių rudų (seniau raudonų) dėmių, galima nesunkiai nuspėti, kokio pobūdžio priemonės buvo taikomos „pokalbiui“ palaikyti.
Savo pavaldiniams Kolia mėgo kartoti, kad „geriau nueiti per toli, nei nueiti nepakankamai“, tad jam tapus politinės policijos galva, SSRS valdžia nukreipė savo represijų kūjį dar ir prieš įvairias etnines mažumas.
Nuo 1937 m. vasaros iki 1938 m. rudens žudynių ir (arba) trėmimų aukomis tapo lenkų, vokiečių, suomių, latvių, estų, bulgarų, afganistaniečių, persų, graikų, kurdų, bulgarų, makedonų, rumunų atstovai ir netgi korėjiečiai su kinais, o tarsi to dar būtų negana, užsimota buvo ir prieš vadinamuosius Charbino rusus (seniau gyvenusius Kinijos žemėse ir grįžusius į SSRS).
Nikolajus buvo blogas žmogus, tačiau net ir jis nesugebėjo atlaikyti tokio darbo krūvio.
Pasakojama, kad N. Ježovas esą mėgdavo teisėjauti „varžybose“, per kurias pareigūnai, garsiai gadindami orą, bandydavo kuo toliau nupūsti cigarečių pelenus, o jo karjerai žlugus, buvo prabilta dar ir apie jo tikrą ar tariamą polinkį į homoseksualizmą. Kalbėta, kad jis turėjo meilės nuotykių su siuvėjų pameistriais, kareiviais fronte ir Romanovų šeimos egzekucijos organizatoriumi Filipu Isajevičiumi Gološčiokinu (1876–1941).
Šiuo metu yra žinoma, kad N. Ježovas mėgdavo dirbti ir pramogauti naktimis. Kolia dažnai girtavo ir kartu su savo antrąja žmona Jevgenija Solomonovna Feigenberg (1904–1938) ir gyveno palaidą lytinį gyvenimą.
Naujausi komentarai