Vienos pietų Lietuvos gimnazijos direktorius pasakoja: „Mūsų gimnazijos valgykloje valgančių mokinių skaičius sumažėjo kelis kartus. Aš nuėjau pas virėjas ir klausiu: negi jums pačioms patinka, kad jus ignoruoja, neperka jūsų pagaminto maisto, jūs juk net sau algos neužsidirbate. Negi jums ne gėda? O jos atsakė: „Ne, ne gėda. Mūsų tinklas maitina daugybės mokyklų mokinius, tad vienur gauna pelno, kitur – patiria nuostolį, bet per visą Lietuvą išsilygina.“ Man, kaip mokyklos vadovui, po tokių aiškinimų rankos nusviro. Tad dauguma mūsų mokinių pietauti eina už mokyklos ribų, o aplinkinių kebabinių, picerijų, kavinaičių ir parduotuvėlių vadovai manęs net teiraujasi apie pamokų tvarkaraščius, apie mokinių atostogas, kad galėtų planuotis produktų pirkimą. Paradoksalu ir liūdna, bet taip yra.“
O kodėl taip yra? Todėl, kad yra kelios dedamosios. Ir jos priklauso nuo savivaldybės, mokyklos, jos vadovų ir mokyklos bendruomenės. Tiksliau, nuo visų jų prioritetų.
Priminsime, kad Lietuvai atkūrus nepriklausomybę praktiškai visus mokinius maitindavo mokyklų virtuvėse dirbančios virėjos, kurios būdavo etatinės mokyklų darbuotojos. Vėliau šios praktikos atsisakyta ir dauguma savivaldybių perėjo prie tvarkos, kai mokinius maitinti ėmė išoriniai paslaugų teikėjai, tai yra skirtingiausios maitinimo įstaigos ir UAB’ai. Savivaldybėms tai patiko, nes stipriai sumažino išlaidas. Ir buvo metas, kai tris ketvirtadalius mokinių Lietuvoje maitino būtent išoriniai maitintojai. Bet per keliolika metų dalis jų taip nusivažiavo, atstūmė daugybę valgytojų ir pakenkė savo reputacijai, kad savivaldybės ir mokyklos ėmė grįžti prie senosios tvarkos.
Įsivaizduokite, kokia neviltis buvo apėmusi dalį savivaldybių ir mokyklų, jeigu jos ryžosi atsisakyti privačių maisto tiekėjų ir skirti po kelis šimtus tūkstančių eurų mokyklų valgykloms atgaivinti: reikiamai įrangai supirkti ir virėjoms vėl pasamdyti.
„Mūsų rajone veikia 4 gimnazijos ir jų valgyklų išlaikymas bei atlyginimai virėjoms per metus savivaldybei kainuoja apie 360 tūkst. eurų, – paaiškina Švenčionių r. savivaldybės administracijos direktorė Jovita Rudėnienė. – Tai nėra pigu, bet dėl šio savo sprendimo nesigailime, nes dabartine sistema ir tvarka patenkintos rajono šeimos, mokiniai, mokytojai, o mums tai svarbu.“ Šioje savivaldybėje dabar mokosi 2681 mokinys, taip pat dirba dar daugiau nei pora šimtų mokytojų, vadinasi, tam, kad mokyklų valgyklose driektųsi valgančiųjų eilės, kad maistas būtų skanus ir pigus, savivaldybei tai kainuoja maždaug 125 eurus žmogui per metus.
Dėl šio sprendimo Švenčionių r. savivaldybė išgarsėjo visoje Lietuvoje, į ją pažindintis su dabar galiojančiu mokinių maitinimo modeliu buvo atvykę net 7-ių Lietuvos savivaldybių atstovai. Ypač visi stebėjosi kainomis šios savivaldybės mokyklų valgyklose. Ir šiandien jos mažos. Sriuba kainuoja iki 20 ct, kopūstų salotos – 10 ct, kepta vištienos blauzdelė – 70 ct, o 200 g bulvių plokštainio – 90 ct.
Sriuba kainuoja iki 20 ct, kopūstų salotos – 10 ct, kepta vištienos blauzdelė – 70 ct, o 200 g bulvių plokštainio – 90 ct.
Sakysite, tokių kainų Lietuvoje seniai jau nėra. Vis dėlto yra. Tokios kainos yra Pabradės „Ryto“ gimnazijoje. Tiesą sakant, ir kitose Švenčionių rajono savivaldybės mokyklų valgyklose kainos panašios.
Kaip tai pavyksta? „Kadangi savivaldybė moka atlyginimus mokyklų valgyklų virėjoms, kadangi apmoka ir elektros energiją, sunaudojamą maistui gaminti, tai nustatant patiekalų kainas mokiniams įtraukiama tik maisto produktų savikaina be jokių antkainių. Tik tiek. Todėl patiekalų kainos tokios mažos“, – teigia Pabradės „Ryto“ gimnazijos direktorė Laima Markauskienė.
Panašų kelią pasirinko ar dabar renkasi vis daugiau kitų savivaldybių, pradedant Lazdijų savivaldybe ir baigiant Tauragės r. ar Radviliškio r. savivaldybe. Tiesą sakant, šiandien maždaug pusę Lietuvos mokinių maitina privatūs maisto tiekėjai, o kitą pusę – savivaldybių samdomos virėjos, kurios dirba mokyklose (yra apskaičiuota, kad pagaminti maistą maždaug šimtui valgytojų reikia vienos virėjos).
Bet vertinant visumą mokinių maitinimo sistema Lietuvoje yra išdrikusi: kainos skiriasi 4-7 kartus.
Ar taip turėtų būti? Tikrai ne. Nes ir čia svarbiausi tampa ne kažkokie objektyvūs faktoriai, o tiesiog sėkmė: vieniems vaikams ir jaunuoliams pasisekė, kad jų savivaldybė tam skiria daug dėmesio ir resursų, kitiems – nepasisekė.
Beje, blogiausias vaizdas dėl maitinimo yra didmiesčių mokyklose. Kadangi grįžti prie ankstesnių ir šeimoms palankesnių maitinimo sistemų kainuotų gana brangiai (tarkime, vien Vilniui tam reikėtų apie 13 mln. eurų), šios savivaldybės tokių variantų net nesvarsto. Ir apskritai tam beveik neskiria dėmesio. Tiesiog tai traktuojama kaip šeimų rūpestis ir visos išlaidos nuleidžiamos tik šeimoms (išskyrus pirmokus ir antrokus, kuriems nemokamą maitinimą garantuoja valstybė).
Tad jeigu šeimos turi pretenzijų dėl savo vaikų maitinimo mokyklose, joms reikia žinoti, kad maitinimo sistemą, nuo kurios priklauso tiek patiekalų kokybė, tiek kainos, lemia savivaldybė ir jos vadovybė.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)