Esą jeigu mes tvarkingai vykdysime savo energetikos strategiją, tapsime energetikos išteklių eksportuotojai.

Ir tokia žinia sklinda iš šalies, kurios elektros srautus dešimtmečius reguliuoja dispečerinė Maskvoje?

O tai kur sapalionės apie naujosios AE patogeną, kurio mirtinai reikia Marijos žemei? Juk vienų branduolinių kapinių, dedikuotų Visagino AE, mums mažai. Reikia dar vienų, naujų – perspektyvesnių. Gal ir svetimas atomines atmatas už padėką kišenėn būtų galima atsigabenti. Net japonai buvo iškviesti, referendumas išprovokuotas, akcinis kapitalas, o gal ir „otkatai“, kaip tąsyk gausiai kalbėta, iš anksto pasidalinti. Vyko reklaminė politkampanija „Mes be atomo nenurimsime“. Bankinių ekonomistų šutvė žvygčiojo, kokia šaliai reikalinga naujos AE investicija, kaip ji atgaivins ekonomiką, kaip kils algos ir pigs dešra.

Tik apie tai, kiek gaus bankai, tarpininkai, teisininkai, politikai ir oligarchai, niekas nieko nesakė. Kaip nesakė ir kas bus atominio kuro tiekėjai. Nepatogu kažkaip. Dabar ryškėja, jog tai galėjo būti „Rosatom“, kuriai iki šiol netaikomos jokios sankcijos, kad Europos branduolinės elektrinės neliktų be degalų. Kaip sako neišsilavinę tautiečiai, še tau, boba, ir Devintinės. Tai čia toks mūsų politikos vertybinis nuoseklumas – vaidinti negailestingus patriotus, o realiai dar tiesiau driektis Raudonosios aikštės link. Ir kur čia ta šv. mergelė Greta, madingoji ekologija, tvarumas ir kitos venerinės ligos?

Prireikė 10 metų, kad nors vienas Lietuvos klerkas pagaliau bent netiesiogiai prisipažintų: už tuos milijardus, kuriuos buvome užsimoję susmeigti į atominį monstrą, šiandien buvo galima gaminti žaliąją energiją ne tik sau, bet ir Centrinei Europai.