Šį mėnesį veiklą nutraukė „Vilniaus energija“, o pavasarį tai padarė „Inregnum“. Gal ir nieko keisto – neapsimoka dirbti, uždarai įmonę. Bet. Valstybė, nusprendusi liberalizuoti elektros tiekimą, visam verslui ir gyventojams nurodė pirkti energiją iš pasirinktų įmonių. Nepasirinkusieji arba pasirinkusieji tokį tiekėją, kuris nusprendė trauktis, priversti naudotis „Ignitis“ paslaugomis ir mokėti papildomą 10 proc. antkainį.

Valstybė jokios atsakomybės neprisiima, nors visus į liberalizuotą energijos rinką varo prievarta. Ar milžiniška politinė-biurokratinė armija malonėjo pasidomėti, kas tieks elektrą? Gal toje įmonėje – tik direktorius raštams pasirašyti ir buhalteris pinigams skaičiuoti? Gal ji garsiai trinktelės durimis neatsiskaičiusi ir su energijos tiekėjais, o nuostoliai bus padalyti visiems vartotojams?

Blogiau nei visos griūtys begali būti pati politinė-biurokratinė armija. Ji už nieką neatsako. Neatsakinga? Ar nepakaltinama?

Visi valstybės sprendimai išbandomi ant jos piliečių kailio. Išgyvenus laukinio kapitalizmo pirmųjų komercinių bankų bankroto laikus rodėsi, kad jau perėjome ir ugnį, ir vandenį. Deja. Netrukus valstybė nusprendė, kad visiems vairuotojams (arba įmonėms), turintiems automobilius, būtinas privalomasis civilinės atsakomybės draudimas. Viskas būtų gerai, nes avarijos kaltininkui nereikia už žalą kitiems atlyginti iš savo kišenės. Bet. Nurodyta draustis prievarta, o politinė-biurokratinė armija nė nepasidomėjo, ar patikimos draudimo bendrovės. Ir. Netrukus atsirito bankroto banga. Draudimo polisai neteko galios, o nukentėjusieji be jų negalėjo važinėti. Teko draustis antrąkart. Valstybė jokios atsakomybės neprisiėmė.

Paskui sulaukėme „Snoro“, „Ūkio banko“ istorijų. Į orą išlėkė krūvos kredito unijų. Politinė-biurokratinė armija viską sėkmingai pramiegojo, o pabudusi teisinosi, kad reikia džiaugtis, nes galėjo baigtis ir blogiau. Išties. Blogiau nei visos griūtys begali būti pati politinė-biurokratinė armija. Ji už nieką neatsako. Neatsakinga? Ar nepakaltinama?