Štai Vilniaus oro uoste, sostinės vartuose į pasaulį, per plauką nebuvo apmokestinti tualetai. Tik visuomenei sukėlus triukšmą, kad taip nėra jokiame pasaulio oro uoste, atsisakyta sprendimo, kuris esą priimtas norint riboti asocialių asmenų patekimą į tualetus. Buvo galima tuos tualetus išvis uždaryti ir problemos neliktų!

Naujas mąstymo šedevras mus pasiekė iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos. „Inovatoriai“ siūlo pardavinėti maistą, kurio galiojimas pasibaigęs, – esą tai padėtų kovoti su maisto švaistymu. Net prekybininkai tokį siūlymą vadina nelogišku ir prisipažįsta, kad patys nedrįstų valgyti kai kurių galioti pasibaigusių produktų. Na, o pirkėjų sveikata, anot kito juokelio, – pačių skęstančiųjų reikalas. Kas prisiimtų atsakomybę už galimus apsinuodijimus? Ne kas kitas, o patys bėduliai, sukrapštantys pinigų tik pasenusiam maistui.

Anokie čia juokai. Pas mus anekdoto žanras – vienas populiariausių problemos sprendimų būdų.

Valstybinėse gydymo įstaigose, kur pacientams lemta misti iš bendro katilo, taikomas dar vienas maisto taupymo būdas. Štai skaitytoja, kelias savaites su mažamečiu sūnumi praleidusi vaikų reabilitacijos sanatorijoje, baisisi: maistas, kuris patiekiamas mažiesiems sanatorijos pacientams, beveik nepaliestas nešamas atgal į virtuves. Iš ten, žinoma, keliauja į konteinerius. „Kam gaminti kalnus tokio maisto, kurio neįmanoma valgyti?!“ – logiškai klausia mama. Turbūt tam, kad didintume išmetamo maisto statistiką.

Na, o šalies valdžia maisto taupymo problemą išsprendė iš esmės – palaiminusi didžiųjų prekybos centrų apetitą kainoms. Maistui tapus kone prabangos preke, telieka dairytis nukainotų produktų. Tobulai užsuktas ratas! Nuostabus šalies, kuri pakilo į pasaulio laimės indekso skalės 20-uką, gyvenimas – kuo labiau nukainotas, tuo geriau.