Vos per dešimt dienų Lietuvos futbolininkai sugebėjo pralaimėti iškart keturias pirmąsias C diviziono rungtynes ir palaidojo bet kokius šansus įvykdyti jiems iškeltą užduotį. Antrąja vieta 1-ojoje grupėje ne tik nekvepia, bet niekada ir nekvepėjo. Mūsų ąžuolai pateko į vieną palankiausių diviziono grupių, bet tai nė kiek negelbsti. Atvirkščiai, gėda dėl to tik didesnė. Prieš turnyro startą Vilniaus dydžio Liuksemburgas ar Alytaus mastelio Farerų salos daugeliui atrodė tikrai įkandami priešininkai. Tačiau tarpusavio akistatos aiškiai parodė, kad šie nykštukai žaidimo lygiu nuo lietuvių jau atsiplėšė ir tolsta vis labiau. Nepaisant tobulėjančių varžovų ir metai iš metų nuolat prastėjančios mūsų šalies rinktinės sudėties, tampa akivaizdu, kad dar keletas metų ir mus gąsdins net silpniausia Europos rinktine tituluojamas blusos dydžio San Marinas. Į kaimynus latvius ar estus, kuriuos kažkada įveikdavome viena koja, nebus prasmės net dairytis – jau dabar esame stabiliai prasčiausia Baltijos regiono komanda. Ar įmanoma tai pakeisti?

Mūsų ąžuolai pateko į vieną palankiausių diviziono grupių, bet tai nė kiek negelbsti. Atvirkščiai, gėda dėl to tik didesnė.

Šis klausimas skirtas Lietuvos futbolo federacijos vadovams ir šalies futbolo klubų bendruomenės strategams. Faktas, kad vien kosmetiniais sprendimais, kaip trenerio keitimas, dardėjimo į prarają nesustabdysime. Kokybiškus rinktinės pamatus gali pakloti tik kokybiška futbolo piramidė ir jos valdymo sistema. Kertinėje vietoje čia turi būti ne tik chirurgiškai tikslus administravimo sprendimų priėmimas, bet ir finansinis bei etinis skaidrumas. Priešingu atveju vėl guosimės eilinėmis permainomis trenerių štabe. Net jei rezultatai trumpam pagerėtų, naujas vairininkas iš užsienio arba jaunimo rinktinėje veidu į purvą dar nekritęs Marius Stankevičius taps tik dar vienu aplinkybių įkaitu.