Pažadus, kad 33-iosios vasaros olimpinės žaidynės bus išskirtinės, prancūzai išpildė su kaupu. Tie, kurie žiūrėjo tiesioginę atidarymo šventės transliaciją, kurie leidosi vedami nenuspėjamo scenarijaus vingiais, laimėjo daugiausia. Ypač, jei turėjo galimybę stebėti be lietuviškąją transliaciją subjaurojusių reklaminių intarpų. Prancūzai nutraukė tradiciją olimpiadą pradėti stadione, su nuobodžiu vėliavų paradu ir teatralizuotu šou, kurio autoriai save įkalindavo specifinio žanro rėmuose, palikdami žiūrovams vienintelę intrigą – svarstyti, kuri žvaigždė šįkart bus atsakinga už kulminacinio momento įžaibinimą.

Įpratę, kad viską galima „gūglinti“, galiausiai net supaprastintų simbolių nebesuprantame.

Šiemet, kaip ir žadėjo Emmanuelis Macronas, šventė buvo visiems. Visi ir pamatėme: XXI a. žmonėms reikia ne tik duonos ir žaidimų, bet ir grįžti prie knygų. Įpratę, kad viską galima gūglinti, galiausiai net supaprastintų simbolių nebesuprantame, susimauname patikėję pirma pasitaikiusia interpretacija. Koks Janas Hermansz van Bijlertas ir jo „Dievų šventė“, įkvėpusi olimpiados scenaristus? Koks dar Philippe’as Katerine’as ir jo (ne)naivi dainelė apie olimpinę taiką? Įžvelgti visame šou pranašišką „Charlie Hebdo“ stiliaus satyrą? Tai, kad šiandien Leonardo da Vinci „Paskutinę vakarienę“ ir Senoje įmerktus Luvro paveikslų motyvus pajėgūs atpažinti tik didžiausi intelektualai.

Mes, Lietuvoje, šventės scenaristams dar galime padėkoti, kad išprovokuota diskusija apie naujųjų laikų tvirktelėjimą nustelbė poreikį analizuoti, kodėl mūsiškiams su dievais lyginami atletai šiemet klaidžioja nepataikydami į olimpinės šlovės takus. Tebūnie, kaip siūlo prancūzai: bent per olimpiadą į rimčiausius dalykus žvelkime su lengva šypsena, nes sportą – kaip ir visą gyvenimą – reikia švęsti.