Kažkur labai girdėta frazė? Lygiai tas pats buvo kartojama prieš aštuonis dešimtmečius dešimtims tūkstančių lietuvių, įtikėjusių, kad štai tuojau, visai netrukus sulauksime pagalbos iš Amerikos, ir mums pavyks išvyti iš Lietuvos raudonąjį marą ir atkurti nepriklausomybę.
Iš kur tie kovotojai tada galėjo žinoti, kad dėl visos Europos, taip pat ir mūsų šalies likimo, jau kažin kada pasaulio didžiūnai susitarė ir jokios pagalbos niekada nebus? Tada jie buvo palikti kautis vienui vieni iki mirties, kaip ir šiandien seniausios pasaulio civilizacijos palikuonys. Tiesa, lietuviai tada kovėsi prieš svetimus, iraniečiai šiandien – prieš savus despotus.
Lygiai tas pats mūsų išgyventa ir beveik prieš 36-erius metus, kai pirmieji išdrįsome mesti iššūkį, regis, tada nepajudinamam sovietiniam monstrui. Kovo 11-osios Akto signataras A. Kumža žurnalistams pasakojo, kad kitą dieną po Nepriklausomybės atstatymo mus pasveikino tik J. Lenono našlė Yoko Ono, Jonas Mekas, dar – Lechas Wałęsa. O pasaulio didieji tylėjo visą sunkiausią metą, tik po pučo Rusijoje atsikvėpė, kad jau saugu išsižioti. Mes net „pagalba pakeliui“ neišgirdome.
Labai norėtųsi tikėti, kad šiandien kažkas pasikeitė, kad persų palikuonims neteks kliautis vien tik savo jėgomis, kad pasaulyje išliko garbė ir sąžinė padėti beginkliams prieš sužvėrėjusią žudikų gaują.
Naujausi komentarai