1998-ųjų balandį aptarnauti skaitytojų Anykščių rajone išriedėjo pirmasis šalyje bibliobusas. Į vienuolika kaimų, kuriuose buvo panaikinti bibliotekos skyriai, jis atvykdavo kas antrą savaitę. Gyvavo iki 2007-ųjų – pristigo lėšų išlaikyti. Ir vėliau šalyje įvairių rajonų atokiausias vietas lankė ir lanko bibliotekos ant ratų, ir daug kur tai vienintelė galimybė susitikti su kultūra.

Kaip ir mobilioji parduotuvė – vienintelė galimybė įsigyti maisto produktų. Tiesa, kalba ne apie tuos, kurie pabėgę nuo miesto šurmulio į prabangias sodybas džipais kursuoja į civilizaciją. Kalba apie nykstančių kaimų senolius, kurie vegetuoja žemėn smengančiose trobelėse už varganą pensiją. Kelionė į rajono centrą jiems tampa prabanga. Socialinių įsipareigojimų išlaikyti maršrutus nėra, reisų mažėja. Senstantys ir besitraukiantys kaimai nebeverti nei bibliotekų, nei parduotuvių, nei autobusų, nei medicinos punktų, bet tų kaimų gyventojų išlikimo eksperimentas tęsiasi.

Lietuvoje katastrofiškai nyksta ne tik kukučiai, pamėgę sodybų kaimynystę. Nyksta ir kaimai, ir kaimo žmonės. Ir mūsų atmintis.

Jų gyvasčiai palaikyti šiųmetė naujovė – vietoje anksčiau dalytų ilgo galiojimo maisto produktų įsigaliojo socialinės kortelės, į kurias kelis kartus per metus bus pervedama pinigų maistui įsigyti. Nors liaudies išmintis ir byloja, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, šios vertė socialiniuose tinkluose apskaičiuota: „Gėdykitės! 25 eurai kas tris mėnesius! 8,3 euro – mėnesiui, 27 centai – dienai, čia – parama?!“ O dar nuvažiuok iki artimiausios parduotuvės!

... Lietuvoje katastrofiškai nyksta ne tik kukučiai, pamėgę sodybų kaimynystę. Nyksta ir kaimai, ir kaimo žmonės. Ir mūsų atmintis. Iš nugirsto jaunų mamų pokalbio: „Vešiu atostogoms vaikus į kaimą pas senelius.“ „O kur jūsų kaimas?“ „Netoli Kauno, tėvai neseniai persikėlė iš buto – kažkoks naujų namų kvartalas su šlagbaumu.“...