Net Lietuvos partijoms demografija tapo svarbi: partijos tarsi motinos iš karaliaus Saliamono teismo susiginčijo, kieno dėka šiemet šalyje per keturis mėnesius gimė daugiau kūdikių nei pernai. 2027–2028 m. paskelbus Šeimos metais, Vyriausybė žada rasti naujų priemonių demografijos krizei spręsti. Tačiau tarptautinė patirtis rodo, kad vien praktinės priemonės stebuklo nesukuria. Net skandinavai, turintys puikią vaikų priežiūros sistemą, susilaukia vis mažiau vaikų. Pietų Korėjoje, kur gimstamumo skatinimui per keliolika metų išleisti šimtai milijardų dolerių, vienai moteriai vis tiek tenka vos 0,75 kūdikio, o merginos jungiasi į judėjimą 4B – atsisako santykių, santuokos, sekso ir vaikų. Sinsinačio universiteto tyrėjai apskritai kaltina spartųjį internetą – esą žmonės daugiau spokso į telefonus nei dairosi į potencialius partnerius. Tačiau internetas veikiausiai nėra priežastis – tik simptomas. Gal iš tiesų tėvystę stabdo ne nepalankios aplinkybės, bet šiuolaikinio žmogaus laimės samprata? Pagal hedonistinę pasaulėžiūrą, vaikai – kliūtis karjerai, laisvei, finansinei gerovei. Tampama F. Nietzsche’ės paskutiniais žmonėmis, kurie prasmę iškeičia į komfortą. Toks požiūris palankus ir verslui, kuris tėvystę toleruoja ne daugiau, nei to reikalauja įstatymai.
Žinoma, auginti vaikus nelengva. Tačiau ar kas nors, kas tikrai vertinga gyvenime, būna lengva? Prasmė ateina ne iš komforto, o iš atsidavimo. Daugiau nei 80 metų trukęs garsusis Harvardo suaugusiųjų raidos tyrimas parodė, kad laimę lemia ne turtas ir ne pasiekimai, o gilūs žmogiški ryšiai. Vaikai – vienas stipriausių tokių ryšių šaltinių. Demografinė krizė nėra vien ekonomikos ar politikos problema – ji pirmiausia atspindi tai, kaip šiuolaikinis žmogus supranta laimę, prasmę ir pilnatvę.
(be temos)