„Būrimas už Lietuvą“ – taip pavadinau savąjį tekstą, kuris gimė po viešnagės Marcinkevičių namuose Vilniuje, Antakalnyje. Kalbėjomės Kalėdų išvakarėse, todėl paprašiau Poeto tariamai ištraukti iš po baltos Kūčių staltiesės šiaudą ir paburti Lietuvos ateitį. „Kad taigi burtais būtų galima užgydyti mūsų negalias. (...) Pareiga, gerumas, meilė – štai kuo turi būti tvirtas mūsų atsinaujinimas“, – iki šiol girdžiu ramų Just. Marcinkevičiaus balsą. Toks jo kalbėjimas buvo visada: kartais – skaudantis, bet niekada – užgaulus. Mes gi jam tokią tulžingumo porciją atseikėjome, kad nevalia pagalvoji – laimė, kad to negirdi.

Nors pykčio, puolimo, menkinimo Just. Marcinkevičius sulaukė ir gyvas būdamas. Deja, laikui bėgant tas purvas ne menko, o augo. Poetas, kurio kūryba buvo vienijanti, dabar nustebęs žvelgtų į Lietuvą ir pasakytų tą patį, ką ir prieš tris dešimtmečius sakė: „Pyktis, neapykanta, pavydas, kerštas, garbėtroška siaučia mūsų širdyse, niokoja, degina, nusiaubia jas ir pavergia – kaip kokie kryžiuočių ir kalavijuočių būriai.“

Gyvendami taikoje nesame taikūs. Bet koks kalbėjimas apie atminimo įamžinimą virsta teismu. Diskusijos – rietenomis ir patyčiomis. Pagarbos ir savigarbos ribas jau toli peržengėme. Net ir tie, kurių intelektas kelia pagarbą, nepelno pagarbos savo širdims. Per daug jose neapykantos. „Leisk paglostyti tavo ranką/ piktas žmogau/ manyje yra tavęs/ tavyje yra manęs/ tai jau turime ką turėti/ turime ką mylėti“, – pasakytų Just. Marcinkevičius.

Nestatykime paminklų. Iki jų nesubrendome. Nestatykime jų Vilniuje. Mūsų sostinė per „šventa“ įsileisti Smetoną, Marcinkevičių. Rusnėje atidengtas suoliukas muzikologei Zitai Kelmickaitei atminti. Pumpėnuose paminklu kunigui Česlovui Kavaliauskui pradėta miestelio garbės alėja. Gerumas gyvena tarp paprastų žmonių.