Taip, neskaito, nes mūsų padėvėti politikieriai tebemala padėvėtus niekus, kaip L. Brežnevo laikais. Niekas nieko nedarys, ir bus, kaip buvę, – viskas plūduriuos pasroviui, toliau kovosime ne su priežastimis, bet su pasekmėmis, toliau garmės tušti politiniai šūkiai, demagoginiai susitarimai, o ekonomika gerės pati, jeigu gerės. Su tokia perspektyva judame į dar vienus nykius, impotentiškus rinkimus be ryškios agitacinės kampanijos, be ambicijų ką nors konkrečiai pasiekti tautos labui.

Politinio ryžto – nulis, nors akis bado būtinybė užsiimti reformomis, kurių mirtinai reikia į stagnaciją ir iracionalumą įstumtai Lietuvai. Pirmiausia, būtina proporcingai mažinti pačių Seimo narių skaičių, nes akivaizdu, kad jie nebeatstovauja 3,4 mln. gyventojų, kaip buvo kadaise, vadinasi, ir veltėdžiavimo privalo būti mažiau.

Akivaizdu, kad būtina nedelsiant atlikti viešojo sektoriaus auditą, kuris atskleistų, kiek biudžeto lėšų yra palaidojama nieko nesukuriančių įstaigų pareigybėms. Būtinas ir funkcijų bei visų valstybės išlaidų auditas, kuris reziumuotų, kiek elementaraus parazitavimo yra šalyje.

Privalu pagaliau iškelti ir klausimą apie partinę atsakomybę, kurią laikas susieti su vidutinės algos, BVP didėjimu ar kitais ekonominiais rodikliais. Gerovės tikslų nepasiekusios partijos turi būti išformuojamos, o dotacijos grąžinamos į biudžetą.

Tačiau niekas to nesiūlo. Paistoma apie lietuvišką banką, tarėjus teismuose, mokesčių mažinimą, nors jau dabar žinoma, kad niekas nieko nedarys. Kiek dar dešimtmečių gyvensime tuose pačiuose absurdo parteriuose?

P. S. Gal jau laikas ir mūsų militaristinei biurokratijai ko nors išmokti iš Izraelio.