Romos popiežius Pranciškus žengia vieną žingsnį po kito, kad Katalikų bažnyčios ir jos aukščiausiojo hierarcho institucijos įvaizdis įgytų modernumo žymių. Savaitgalį pradėdamas neeilinę vyskupų ir pasauliečių sinodo asamblėją jis viešai pasisakė už naują požiūrį į "gyvenančiuosius nuodėmėje". Tuo Pranciškus parodė norįs sumažinti prarają tarp teorijos ir praktikos – tarp Bažnyčios mokymo apie vyro ir moters sąjungą bei realiojo XXI a. šeimos modelio.

Kol kas per anksti sakyti, kuo baigsis dvi savaites truksiančios diskusijos Vatikane, kuriose šeima – tik viena iš temų, tačiau jau vien tai, kad toks klausimas įtrauktas į darbotvarkę, teikia vilties, jog šio popiežiaus valdymo metais Bažnyčia išgyvens istorinių reformų metą.

O reformuotis Katalikų bažnyčiai iš tiesų reikia. Ir tikrai ne vien dėl amžinosios kunigų celibato temos, kuri pirmiausia yra jos pačios apsisprendimo klausimas. Šiandien kaip niekada per pastaruosius dešimtmečius daugiau nei milijardą tikinčiųjų skaičiuojanti Bažnyčia reikalinga kaip institucija, kuri stiprintų vakarietiškas vertybes ir užpildytų vakuumą, kuriame XXI a. žmogus neranda atsakymų į galybę klausimų. Pradedant tais pačiais apie santuokos prasmę ir lytiškumą, baigiant socialinės atsakomybės ar gyvenimo prasmės. Juk būtent egzistencinės dilemos tūkstančius Vakarų Europos jaunuolių gena į radikalų glėbį. Jame sykiu su broliškos bendruomenės parama gaunamas ir šachidės diržas, automatas ar peilis, kurio ašmenys sužiba žiauriuose vaizdo klipuose su IS įkaitų egzekucijos scenomis.

Katalikų bažnyčia – ties naujos eros slenksčiu, randa savyje jėgų prisitaikyti prie XXI a. iššūkių. Diskusijų Vatikane baigtis parodys, ar dar toli laikas, kai šiuo sakiniu galėsime ramiai apibūdinti realybę, o ne vien siekiamybę.