Vienas žymiausių ateities prognozuotojų, XIX a. buvęs tik mokslinės fantastikos propaguotoju Jules’is Verne’as stebėtinai tiksliai nuspėjo būsimas keliones į Mėnulį, nusileidimą į jūros gelmes, tačiau nei jis, nei vėlesni jo sekėjai nepajėgė numatyti moderniosios revoliucijos – interneto, o dar tiksliau – jo poveikio.

Štai praėjusią savaitę Lietuvoje pristatytas projektas „Google Maps street view“ sukėlė dar vieną tylų perversmą mūsų šalyje. Netrūko ir aikčiotojų dėl projekto naudos, ir kritikos dėl duomenų apsaugos pažeidimų, neuždengtų praeivių akių, automobilių numerių. Turbūt galima sutikti – galimybė apžvelgti daugumą didmiesčių ir dalį provincijos gatvių taip, tarsi iš tiesų būtum ten, kaip sako patys „Google“ atstovai, – tai tikras turistų gausybės ragas Lietuvai. Ekonomikai, tiksliau – turizmui, šis iš pažiūros paprastas virtualus žingsnelis yra tarsi dinamito atradimas kalnakasyboje. Tik, kaip kadaise atsisakydamas priimti Nobelio literatūros premiją pasakė ekscentriškasis airių dramaturgas George’as Bernard Shaw, Alfredui Nobeliui galima atleisti net dinamito sukūrimą, tačiau ne Nobelio premijos „išradimą“. Taip jis išreiškė nenorą būti lepinamas publikos dėmesio. Lygiai taip ir virtualiojoje epochoje jis veikiausiai atleistų alternatyvios tikrovės – interneto – atsiradimą, bet ne patį aršiausią jo kėsinimąsi įsiurbti į save mums įprastą realybę, kurią, be kita ko, dar būtų galima stebėti visiškai anonimiškai.

Taigi „Googlemobilis“ nuveikė kur kas daugiau, nei padarė begalę nuotraukų būsimiems keliautojams – juk GPS imtuvai ir iki šiol kelionėse leido kuo puikiausiai jaustis net visiškai nesiorientuojantiems erdvėje. „Google Maps street view“ sukūrė visiškai naują kelionės dimensiją – tikrą kelionę internetu. Kad ji tikra, įrodo „Google“ kasdien gaunami skundai – žmonėms kažkodėl nepatinka būti „pagautiems“ darant nusikaltimą ar kokį kitą gėdingą veiksmą. Juos virtualiai tyrinėja realūs žvilgsniai, protai, reakciją perkeliantys vėlgi į realią tikrovę. Taigi sutiktas kaimynas, pavyzdžiui, ką tik virtualioje kelionėje po greta namo esančią gatvę pamatęs, kas iš tiesų stovėjimo aikštelėje bakstelėjo arba kieno šuo apšlapino jo automobilį, gali visai tikroviškai pasiūlyti į dantis.

Interneto platybių galią pajuto ir Lietuvos politikai. Feisbuko traukos variklį iliustruojančią frazę „jei tavęs nėra feisbuke, tavęs nėra niekur“ mūsų valdžios atstovai seniai perprato. Jie patys kuria įvairiausius tinklaraščius, metraščius, jie, be abejo, patenka ir į kitų metraštininkų akiratį.

Štai viešųjų ryšių kovą bepralaiminti energetikos-ūkio ministrė Birutė Vėsaitė ūmai sumanė persivilioti sunkiąją interneto artileriją – tinklaraštininkus – į savo pusę, t. y. pasikviesti juos arbatėlės, kad šie paaiškintų, „kas yra tos memės ir kodėl kai kurios man nejuokingos“. Svarbiausia net ne ministrės parodomoji drąsa ar pati akistata su savo „skriaudikais“, bet įdomus pripažinimas, kad neformali viešoji erdvė, tokia virtuali ir gana intelektuali (nors būna ir išimčių) turgaus aikštė, turi didesnę galią, nei iki šiol daugelio buvo manyta.

Aišku, šie lietuviški pasaulinio tinklo veikimo pavyzdžiai kur kas kuklesni nei Arabų pavasario sėkmė ar pavykusios teroristų paieškos operacijos. Tačiau ir Lietuvoje pastebima – tai, kas buvo virtualu, vis labiau tampa realu.