Vakar nacionalinės ekipos treneris Valdas Urbonas pristatė komandos kandidatų sąrašą, o jau kitą savaitę prasidės šių metų startai. Pirmoji C grupėje kovo 28-ąją mūsiškius Sankt Galene egzaminuos Šveicarijos rinktinė, o po trijų dienų Vilniuje – ir Italija. Atrankoje lietuvių laukia tik keturi varžovai, nors įprastai jų būdavo vienu daugiau. Kodėl tai svarbu? Mat tas vienas dažniausiai būdavo visiška patrankų mėsa – kaip San Marinas ar Lichtenšteinas. Dabar garantuotų taškų donorų nebebus, nes visi konkurentai gerokai pajėgesni. FIFA rinktinių reitinge Italija rikiuojasi geriausiųjų dešimtuke, o Šveicarija – aukštoje šešioliktoje pozicijoje. Šiaurės Airija įsitvirtino 45-oje vietoje – maždaug ten, kur savo geriausiais savo laikais užkopdavo ir mūsiškiai. Net Bulgarija, pastaraisiais metais išgyvenanti nuosmukį, laikosi 68 – beveik dvigubai aukščiau nei Lietuva. Mūsų atstovai šiuo metu užima 129 poziciją ir mėgaujasi jiems jau įprasta tapusia Togo, Sudano bei Komorų salų kaimynyste. Gal ir logiška: ekonominės ir politinės raidos prasme trečiojo pasaulio šalys bičiuliaujasi su tokio pat statuso, tik futbolo prasme, valstybe.

Gal ir logiška: ekonominės ir politinės raidos prasme trečiojo pasaulio šalys bičiuliaujasi su tokio pat statuso, tik futbolo prasme, valstybe.

Optimizmo neįkvepia ir V.Urbono paskelbtas kandidatų sąrašas. Jame – nė vieno futbolininko iš aukščiausios lentynos, kurių pas mus nėra jau dešimtmetį. Geriausiu atveju – iš Turkijos, Izraelio ar Lenkijos lygų vidutiniokų, kur jie suolą trina ne rečiau, nei rungtyniauja. Vertinant racionaliai, šis atrankos ciklas lietuviams bus ne apie rezultatus. Mūsiškiai galėtų nebent išsikelti simbolinį tikslą – nebaigti turnyro tuščiu kraičiu. Bet ką jie turėtų akcentuoti iš tiesų, tai grūdinti perspektyvų jaunimą, kurio, kad ir kaip keista, vis dar liko.