O kaip ši nuostabi kalėdinės eglutės tradicija atėjo į mūsų kraštą, ar nuo seno džiugina Lietuvos vaikus ir,  prisipažinkime, suaugusiuosius? Neilga jos istorija, bet šaknys gilios .

Senovės Romos kalendoriaus pirmasis metų mėnuo buvo paskirtas laiko dievaičiui dviveidžiui Janui, žiūrinčiam į praeitį ir į ateitį. Pirmąsias šio mėnesio, vadinamo Januarijumi, dienas vadindavo kalendomis. Tai būta reikšmingo laiko tarpsnio visuomenės gyvenime, kai renkami svarbūs valstybės pareigūnai – konsulai. Kaip paraginimą sau prieš rinkimus gerai pagalvoti ir teisingai apsispręsti, romėnas namuose pasimerkdavo nulaužtą lauro šakelę. Štai čia turbūt ir slypi Kalėdų eglutės tradicijos pradžia.

Ir dar viena aplinkybė svarbi: žemdirbiai metų pradžia laikydavo pavasarį, metus pradėdavo skaičiuoti pirmiesiems pumpurams sprogstant, žolei sužaliavus, prasidedant naujam augalų vegetacijos ciklui. Tad ir naujųjų metų simbolis kitados buvo šviežios žalumos šakelė. Tačiau didelių valstybių ar imperijų valdininkams metus buvo patogiau skaičiuoti nuo žiemos saulėgrįžos, surinkus iš rudeninio derliaus duokles. Tikėtina, kad būtent jų pastangomis Naujųjų Metų šventė tapo perkelta į žiemos pradžią, bet išlaikė savo simbolį – žalią šakelę.

Viduramžiais gyvavo tradicija bažnyčiose rengti kalėdines misterijas, rodančias Šventajame Rašte nusakytus įvykius. Pradedant nuo Adomo ir Ievos, kuriuos prie Rojaus medžio žaltys gundė paragauti obuolio – užginto pažinimo vaisiaus. Vidurio Europos bažnyčiose tą medį vaidinimui darydavo iš eglišakių, nes kas gi dar žaliuoja žiemą? Štai kodėl kaime eglutės iki šiol puošiamos raudonskruosčiais obuoliukais!

O iš bažnyčios į miesto aikštę kalėdinę žaliaskarę pirmieji iškėlė Rygos miestelėnai. Priešais jų rotušę į grindinį įleista bronzinė plokštė su įrašu skelbia, kad čia 1510 m. jau stovėjo pirmoji miesto Kalėdų eglė. Žinia, puošta ne elektrinėmis girliandomis, o popierinėmis gėlėmis. Vokiečių kultūros kraštuose nedidelės kalėdinės eglutės, papuoštos skanėstais, nuo XVI a. ėmė rastis ir turtingesniuose namuose. Legenda byloja, kad Martinas Lutheris, papuošęs eglutę žvakelėmis, savo parapijonims aiškino apie žvaigždėtą kelią į dangų ir šv. Trejybės slėpinį.

Tačiau visuotine namų puošmena, tikruoju šeimų kalėdiniu džiaugsmu eglutė tapo tik nuo maždaug XIX a. vidurio. Kai Anglijos princas Albertas 1840 m. savo žmonai karalienei Viktorijai paruošė kalėdinę staigmeną – rūmuose buvo papuošta žaliaskarė, kvepianti žiemos mišku. Mat princas buvo gimęs Vokietijoje, tad žinojo senojo žemyno tautų tradicijas. Per didikų rūmus bei dvarus kalėdinės eglutės tradicija ėmė plačiai plisti. Lietuviškuose raštuose ji pirmą kartą paminėta 1853 m.; išpuoštą eglutę matė būsimasis poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas caro valdininko – vachmistro namuose Vainute. Ir parašė apie tai savo jaunystės dienoraštyje...

Pirmąsias eglutes su žaidimais ir dovanėlėmis vaikams imta rengti rusiškose mokyklose XIX a. pabaigoje. Tuo norėta pavilioti lietuvių vaikus, atitraukti juos nuo slaptųjų daraktorinių mokyklėlių. Todėl to meto lietuvių šviesuomenė priešiškai sutiko tokius vakarėlius, aiškindama, kad tai nesanti mūsų tradicija.

I pasaulinio karo metu kalėdinę eglutę Lietuvoje pasipuošdavo vokiečių kariai, išsiilgę gimtųjų namų. Į savo blindažus prie eglutės pakviesdavo ir kaimo vaikus, apdalydavo juos saldainiais. Kaizerinės administracijos valdininkai surengdavo šventinį pobūvį, prie eglutės pakviesdami mokytojus, valsčiaus seniūnus, kunigus. Prieškariu jau Lietuvos Švietimo ministerija išplatino aplinkraštį, raginantį kalėdines eglutes kaip bendraeuropinę tradiciją rengti mokyklose. Netrukus ji vaikus džiugino ir namuose.

Eglutės puošimo paprotys lengvai prigijo mūsų etninėje kultūroje. Ir štai kodėl: eglė lietuvio vaizduotėje turi savo mitologemą. Istoriografiniai šaltiniai užsimena apie baltų šventvietes prie eglės. XVII a. autorius Matas Pretorijus pasakoja apie perkūno įtrenktą dviejų drevių eglę. Prie jos susirinkdavę žmonės net iš tolimų kaimų ir aukodavę pinigus, audeklus, kad tik sveikatos nepritrūktų, laimė aplankytų.

Pasakaitėje eglė priglaudžia sužeistą kregždutę, negalėjusią išskristi kartu su kitomis į dausas. O juk kregždė – lietuvio įnamis, kitados atnešusi ugnį į jo namų židinį. Pasakoje „Kaip genelis eglę kirto“ sakoma, kad eglė laikanti dangų. Taigi mitinėje sąmonėje ji yra pasaulio ašis. Todėl eglės šakelėmis nubarstomas velionies paskutinės kelionės takas. Eglutę matome pavaizduotą tradicinėje buities daiktų puošyboje, velykinių margučių, mezginių ir audinių raštuose.

Kaimo pirkiose prieš Kalėdas maža eglutė būdavo kabinama prie balkio greta iš šiaudelių sunarstyto „sodo“. Manytina, kad taip radosi ir šiaudinukai – eglutės puošmenos. O mokyklose vaikai buvo pamokyti iš popieriaus snaiges iškarpyti. Mama namuose iškepdavo meduolių – žvaigždučių, mėnuliukų. Pirmosios kalėdinės dovanėlės – tai tik tie sausainiukai ir saldainiai nuo eglutės šakelių. Suvalgyti juos buvo leidžiama per Tris Karalius, nurėdant eglutę.

Stikliniai blizgūs papuošalai mūsų kraštą pasiekdavo iš Vokietijos, kur jie buvo gaminami masiškai nuo 1848 m. Sakoma, tais metais labai neužderėjo obuoliai, tad Tiuringijos stiklapūčiai šv.Kalėdų eglutėms prigamino stiklinių. O elektrinės girliandos atkeliavo iš Amerikos, kur pirmąją 1882 m. sukonstravo Edwardas Johnsonas, garsiojo Thomo Edisono asistentas, kad pakeistų pavojingą tradiciją degti žvakeles ant eglutės šakelių.

Branginkime savo krašto senąsias tradicijas, – tegu ir šiandien mūsų šv. Kalėdų eglutės puošmenomis būna pačių vaikų rankelėmis pagaminti karpinukai ir šiaudinukai, ar su mama iškepti spalvingi meduoliukai.