Šiandien minima Mokytojo diena įpareigoja sakyti pačius gražiausius žodžius, nusilenkti pačiai kilniausiai profesijai. Vakar tokie liejosi iš valdininkų, politikų lūpų – pedagogai galėjo maudytis juose. Tačiau net jų kaskados negali nuplauti nusivylimo nuosėdų.

Trys mėnesiai mus teskiria nuo 2025-ųjų. Metų, kai mokytojo profesija turėjo tapti prestižine. Iš šios skambios idėjos teliko lozunginiai draiskalai. Šveitimas politinėje darbotvarkėje nėra prioritetas. Šiandieną kalbame ne apie tai, kad mokiniai turėtų aukščiausios kvalifikacijos mokytojus, bet apie tai, kad išvis juos turėtų – bent kokius. Ką jau kalbėti regionuose, jei net sostinėje katastrofiškai trūksta ir mokyklų, ir mokytojų.

Šiandieną kalbame ne apie tai, kad mokiniai turėtų aukščiausios kvalifikacijos mokytojus, bet apie tai, kad išvis juos turėtų – bent kokius.

Šiandien mokytojo profesija skirta drąsiems. Netgi narsiems, nes be to, kaip leisiesi į tokias džiungles? Švietimo sistema – it laivas be inkaro: vis nauja reforma X, aklai nusižiūrėta iš valstybės Y. Viešas mokyklų reitingavimas, padalijęs jas į „elitines“ ir „varguolių“. Įtraukusis ugdymas, į kurį mokytojai įstumti kaip nuogi į dilgėles – be parengimo, be pagalbos. Vis aršesnė tėvų bendruomenė, kuri dėl visų vaiko bėdų kaltina mokytoją. Juk pas mus nėra blogų mokinių – yra tik blogi mokytojai... Mokytojas galiausiai nebežino, kas jis: mama ir tėvas, psichologas, prižiūrėtojas, vadybininkas?

Mums nereikia oraus mokytojo. Mokytojas šiandien turi būti patogus – politikams, švietimo sistemos reformuotojams, mokyklų vadovams, tėvams, mokiniams. Tad ir pagarba mokytojui kol kas – kaip skardinė, kuri garsiai skamba, nes tuščia.