Tačiau pažvelkime plačiau. Gal derėtų pastatyti paminklą Viduriniam pirštui? Toks monumentas turėtų iškilti labiausiai tam tinkamoje vietoje – nacionalinio stadiono statybų aikštelės viduryje. Monumentas turėtų būti matomas iš tolo ir tarsi perspėti – nežiopsok, nes išdurs, t. y. apgaus, primeluos, apšvarins. Monumento papėdėje ant specialių plokščių būtų užrašytos įspūdingiausių vidurinių pirštų savininkų pavardės. Pradėti galbūt reikėtų nuo EBSW vadovų ir tęsti iki šių dienų, atskleidžiant vidurinio piršto Lietuvoje raidos istoriją, ypatumus ir suklestėjimą, tokiu būdu padedant suprasti, kad vidurinio piršto rodytojai ne pirštais penėti, bet tradicijomis.

Juk ne šiaip sau per kelis dešimtmečius Lietuvoje sudygo ir subujojo įspūdingas vidurinių pirštų miškas ir įvairaus dydžio pirštukų krūmynai, kurie juosia ministerijas, bankus, gydymo įstaigas, bažnyčias ir labdaros organizacijas.

Tikras vidurinių pirštų miškas. Kai kur pro juos neprasibrausi. Visur gali rasti tą pirštą. Net ir bažnyčioje yra tokių žiedais padabintų riebuilių, kad negali atsistebėti. O kokius pirštus išraito tariami geradariai! Antai, fondas „Ištiesk gerumo ranką nuskriaustiesiems“ iš tiesų tiesė jiems vidurinį pirštą, mat, kaip atskleista, labdara buvo tik priedanga lėšoms surinkti ir plačiai gyventi.

Sumažintas piršto statulėles visiškai pelnytai posėdžių salėje, savo darbo vietoje, galėtų pasistatyti ne vienas Seimo narys ir tai būtų labai praktiška – ant pirštų būtų galima mauti čekiukus.

Bėda, kad valdiškuose pasėliuose įvairaus dydžio vidurinių pirštų tiek daug ir jų šaknys tokios gilios, kad viską iškapojus gali suirti valstybės sąranga.