Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems yra suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas su kitu kaip broliai.

Šie žodžiai – ne kokio mūsų mąstytojo ar visuomenės veikėjo, prieš Kalėdas paprašyto pakalbėti apie gerumą. Tai – pirmasis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos straipsnis. Septintą dešimtį skaičiuojančiu Jungtinių Tautų dokumentu civilizuotas pasaulis, tik atsitokėjęs nuo Antrojo pasaulinio karo, įsipareigojo gerbti aukščiausią vertybę – patį žmogų.

Deklaracijos tekstas – kaip ir jos turinys – toks paprastas, kad suvokti jį gali kiekvienas mokantis skaityti. Tačiau lietuviams, atrodo, šios paprastos tiesos – neįkandamos. Mūsų šalis, net ir baigdama nugyventi antrą laisvės dešimtmetį, leidžia sau laisvai interpretuoti Žmogaus teisių deklaraciją "pagal situaciją" ir supranta ją tik kaip tam tikrai visuomenės grupei, politinei jėgai priimtinas vertybes.

Didmiesčių merai nusprendžia, kad gėjai yra blogis ir neleidžia skleisti vaivorykštės vėliavų miestų centre. Verslo monopolininkai "broliškai" pasirūpina bendrapiliečių užimtumu ir siūlo rinktis tarp nedarbo ir orumą žeminančių darbo sąlygų.

Bandymai pakeisti verslo požiūrį į pelną, socialinę atsakomybę net viešojoje erdvėje laikomi tik beviltiškais profesinių sąjungų ginčais su darbdaviais. Todėl tautiečius, kurių uždarbis nepajėgia užtikrinti žmogiškojo orumo verto gyvenimo, vis dar skaičiuojame dešimtimis nuošimčių.

Lietuvos piliečiai laiku negauna medicinos pagalbos, o medikai priversti pagal subjektyvius kriterijus rinktis, kuris ligonis nusipelnė nemokamai gauti brangių medikamentų, kuris – ne. Geležinkelio stočių šeimininkai nusprendžia, jog invalidams nėra reikalo važinėti traukiniais, o savivaldybės atima iš tėvų pirmumo teisę parinkti vaikams mokyklą.  Parlamentarai nesugeba įžvelgti žmogaus teisių pažeidimo net ir elementariuose įstatymuose – pavyzdžiui, tuomet, kai būsto renovavimas imamas laikyti svarbesniu už žmogaus teisę gyventi jam priklausančiame bute.

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija pripažįsta, kad dienraščio žurnalistas pažeidė Lietuvos krepšinio federacijos prezidento Vlado Garasto teises į etišką bendravimą. Juodaodžiai gi neturi teisės į garbę ir orumą, nes viešo asmens viešas įžeidimas, mūsų prokuratūrų akimis, – ne pagrindas kelti baudžiamąją bylą dėl rasinės neapykantos kurstymo.

Kodėl taip atsitiko, kad šie faktai, kurių kiekvienas nesunkiai virstų byla Žmogaus Teisių Teisme, tapo Lietuvos kasdienybe? Atsakymas paprastas: politiniam elitui visai neįdomu, kaip gyvena ir jaučiasi žmogus. Jam žmogaus teisės – tik šalutinis pagrindinės gamybos produktas, tarpinė stotelė siekiant kur kas "kilnesnio" tikslo – tarptautinio pripažinimo, narystės NATO ar ES.