Palyginkite sakinių poras: „Lietuvos sportininkas - pasaulio čempionate ir vėl tik antras“ ir „Lietuvos sportininkas - ir vėl tarp prizininkų“; „Įmonės X pelnas pernai sumažėjo“ ir „Įmonės X gamybos apimtys pernai augo“; - „Krizė sumažino ir premijas menininkams“ ir „Menininkai ir šiemet gaus pinigines premijas“.

Čia, aišku, išgalvotos antraštės. Pasirinkau šį pavyzdį kaip geriausią atspindį to, kas, mano akimis, ir yra didžiausia mūsų liga šiandien - nuolatinis zaunyjimas ir savęs nuvertinimas, glaudžiai susijusi su kita išplitusia liga - visišku nihilizmu ir pesimizmu.

Todėl pirma mintis, atėjusi į galvą, kai perskaičiau docento nuomonę - ar tikrai Lietuvoje visi žulikai ir vagys? Su tokia nuostata galima blokuoti bet kokias iniciatyvas ir apskritai pamiršti siekį verslą kontroliuojančias institucijas paversti patariamosiomis.

Nerašyčiau apie tai, jei nebūčiau įsitikinęs pozityvaus vertinimo galia tiek motyvacijai veikti, tiek ekonominiams lūkesčiams. Vargu ar gali norėti ko nors siekti, jei manai esąs bukas.

Kartais išgirstu nuomonę, esą keliu utopinius ekonominius tikslus, tačiau kas vienam atrodo nepasiekiamos svajos, man yra realūs uždaviniai. Nesutinku galvoti apie lietuvius kaip apie žmogžudžių ir savižudžių tautą, o verslininkus - kaip aukštesnę smulkaus aferisto pakopą.

Mano patirtis ir mano šalies istorija rodo ką kita - esame gajūs, protingi, imlūs naujovėms ir ambicingi. Juolab kad derybose užsienio investuotojai pirmiausiai giria būtent mūsų žmones - išsilavinusius, guvaus proto, ambicingus. Jie yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje veikia jau veikia „Barclays“ IT centras, kodėl apie planus plėstis kalba CSC ir galimybių ieško IBM bei kiti.

Eleonora Roosvelt kadaise pasakė: „No one can make you feel inferior without your consent“. Niekas negali jūsų pažeminti be jūsų paties sutikimo. Neturiu atsakymo, kodėl daliai mano tautiečių priimtiniau užsiversti kibirą š... ant galvos ir muštis į krūtinę: „Esu nevykėlis ir tu būk toks“. Juolab kad šią nuostatą stebuklingai pakeičia pasiryžimas nebepriklausyti nuo aplinkybių, o veikti pačiam.

Geriausias to pavyzdys - emigrantai. Nežinau, kiek daugiau gyvenimo kokybės atranda trise vieną kambarį besidalinantys lietuviai braškių rinkėjai Suomijoje, statybininkai Ispanijoje ar namų tvarkytojos Anglijoje, tačiau sprendimas ieškoti geresnio gyvenimo svetur išgydo ir pesimizmą. Ne pyragai ir užsienyje, bet pasiryžę emigruoti palieka šalį užsiprogramavę tik laimėti. Galbūt todėl lengviau susitaiko su sunkumais ir pasirenka matyti tai, ką svečia šalis jiems davė, o ne atėmė.

Taigi tai, kaip gyvename ir ko tikimės, pirmiausiai priklauso nuo to, ką pasirenkame matyti - apytuštę arba artipilnę stiklinę. Aš renkuosi matyti artipilnę ir siūlau tą patį daryti visiems. Tik tuomet, kai nustosime niurzgėti, dalinti kyšius ir juos imti, pradėsime gerbti save, savo valstybę, atsakingai dalyvausime rinkimuose, darbuotojai sąžiningai dirbti, o darbdaviai - gerbti ir vertinti savo darbuotojus, mus gerbs ir kiti. Utopija, sakysite... tačiau kito kelio paprasčiausiai nėra.

Šis tekstas skelbtas ministro D.Kreivio interneto dienoraštyje.