Kinija mini savo 60-metį padariusi milžinišką šuolį – iš atsilikusio krašto į pasaulio lyderius. Tačiau moneta turi dvi puses, primena žurnalas "Time".

Per kančias į žvaigždes

1949 m. spalio 1 d. Mao Zedongas, kalbėdamas prieš daugiatūkstantinę minią Pekino Tiananmeno aikštėje, paskelbė apie Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) gimimą. Tai buvo pasididžiavimo ir vilties akimirka. Komunistai nušlavė nacionalistinį režimą, atlaikė Japonijos agresiją ir trenkė per pirštus visiems, kurie per amžius kėsinosi į Kinijos teritorijas.

M.Zedongas norėjo sukurti galingą ir klestinčią šalį, orią visuomenę, pelnyti pagarbą tarptautinėje arenoje ir išsaugoti teritorinį vientisumą. Šios vizijos tvirtai laikėsi ir jo palikuonys, tačiau kelią į klestinčią ateitį apsunkino ideologiniai tikslai Kinijoje sukurti socialistinę revoliucinę visuomenę. Socialiniai ir ekonominiai eksperimentai sukeldavo tikras konvulsijas.

Tačiau Kinija sugebėjo atsitiesti ir praėjus 60 metų tapo viena galingiausių pasaulio valstybių. Šis faktas tikrai pradžiugintų KLR tėvą, bet įdėmiau pažvelgęs į savo šalį jis šiek tiek nusiviltų.

Paaukojo visuomenės sveikatą

Ketvirtadienį minėdami KLR 60-metį, kinai pelnytai didžiuosis savo šalimi. Jų ekonomika viena didžiausių pasaulyje, šalis žengia technologinės pažangos priešakyje, kuria pasaulinio lygio švietimo sistemą. Ji turi modernią kariuomenę, gerai sutaria su kaimynėmis ir kitomis pasaulio lyderėmis. Be to, Kinija pirmoji pradėjo bristi iš ekonominės krizės ir traukti paskui save visą likusį pasaulį. Pernai ji surengė įspūdingas olimpines žaidynes, o kitąmet vėl atsidurs viso pasaulio dėmesio centre, kai Šanchajuje prasidės pasaulinė paroda "EXPO 2010".

Greitai įveikti krizę Pekinui padėjo ne tik milžiniški pinigų rezervai. Kinija yra daugiausia eksportuojanti valstybė. Ši šalis gamina du trečdalius viso pasaulio kopijavimo aparatų, mikrobangų krosnelių ir batų, 60 proc. mobiliųjų telefonų, 55 proc. DVD grotuvų, 30 proc. asmeninių kompiuterių ir net 75 proc. žaislų.

Tačiau klestėjimas irgi turi savo kainą. Tapusi viso pasaulio dirbtuve ir naudodama 16 proc. pasaulio energijos išteklių, Kinija smarkiai užteršė savo aplinką. Šios šalies oras ir vanduo taip užteršti, kaip niekur kitur. Tai skaudžiai atsiliepia visuomenės sveikatai. 28 proc. kinų miršta nuo vėžio, 13 proc. – nuo kvėpavimo sistemos ligų.

Skurdo įveikti nepavyko

Kinijos visuomenėje įvyko daug permainų. Traumuoti ankstesnio totalitarinio režimo, žmonės šiandien mėgaujasi asmeninėmis teisėmis kasdieniame gyvenime, bet nepamiršta savo šaknų ir toliau gerbia Konfucijaus vertybes.

Daugiau nei 200 mln. žmonių peržengė skurdo ribą. Kinai laisvai keliauja po užsienio šalis, investuoja pinigus fondų biržose, puošia namus bendrovės "Ikea" ir kitų Vakarų gamintojų baldais. Jiems plačiai atvertos universitetų durys. Šiandien Kinijoje yra 21 mln. studentų, 300 tūkst. jaunuolių kasmet išvažiuoja mokytis į užsienį. Prieš 60 metų skaityti ir rašyti mokėjo vos penktadalis kinų, o dabar raštingumas siekia beveik 100 proc.

Bet nepaisant džiuginančių skaičių, Kinija nėra turtinga valstybė, matuojant pagal šiuolaikinius standartus. 207 mln. šios šalies žmonių vis dar balansuoja žemiau skurdo ribos ir bando išgyventi už mažiau nei 3 litus per dieną. Gyventojų pajamų skirtumas Kinijoje yra vienas didžiausių pasaulyje. KLR tėvo svajonė sukurti neklasinę visuomenę subyrėjo į šipulius.

Sparti industrializacija ir miestų plėtra taip pat turi šalutinį poveikį. Per kelis dešimtmečius šalis neteko daug ariamos žemės, o milijonai žmonių buvo iškeldinti per prievartą. Skriaudžiamos ir tautinės mažumos. Tibetiečiai ir uigūrai specialistų vadinami Kinijos valdžios Achilo kulnu – tai patvirtino pastarųjų metų smurtinės riaušės Tibete ir Sindziango provincijoje.

Besiplečiantys miestai ne tik karštligiškai kovoja su nusikalstamumu ir korupcija, bet ir bergždžiai bando suvaldyti milijoninį darbininkų antplūdį.

Nauja Kinijos revoliucija

Iš pirmo žvilgsnio, Kinijos politikoje per 60 metų nedaug kas tepasikeitė. Iš Sovietų Sąjungos nukopijuotoje valdžios sistemoje toliau karaliauja Komunistų partija, nepakenčianti jokios opozicijos. Kad pasiektų karjeros aukštumas, kinas privalo būti partijos narys. Didelę įtaką turintis Centrinis organizacinis departamentas kruopščiai kontroliuoja paskyrimus į svarbesnius postus.

Valdžios struktūra nepakito, bet jos viduje vis dėlto įvyko ryškių permainų. Šiandieniai Komunistų partijos lyderiai yra labiau išprusę. Skiriant aukštus pareigūnus labiau atsižvelgiama į jų gebėjimus. Anksčiau iš valdžios vedė tik du keliai – išspyrimas arba mirtis. Šiandien sulaukęs pensijod pareigūnas privalo išeiti užtarnauto poilsio.

Anksčiau Kinijos komunistų partija buvo totalitarinė organizacija, valdoma vieno žmogaus. Šiandien tai yra autoritarinė partija, vadovaujama kolektyviai, nors ir ne visai skaidriai. Šiandieniai lyderiai yra kitokie, jie nėra apsėsti marksizmo ir leninizmo idėjų. Jie supranta, kad nesukurs modernios ir klestinčios valstybės užgniauždami žmonių entuziazmą, gebėjimus ir kūrybiškumą.

Partija pati sau įrodė, kad gali gyvuoti tik būdama lanksti ir gebėdama prisitaikyti prie laiko. Ji išmoko 1989 m. protestų Tiananmeno aikštėje ir kitų skaudžių istorinių įvykių pamokas. Analitikai tvirtina, kad partija galės toliau tvirtai laikytis valdžioje tik tuo atveju, jeigu sugebės patenkinti visuomenės poreikius: užtikrinti žmonėms sveikatos apsaugą, švietimą, švarią aplinką. Vien ekonominės gerovės nepakaks. Tai yra nauja Kinijos revoliucija – augančių lūkesčių revoliucija.

Nepaiso piktų liežuvių

Ekspertai dažnai negailestingai pliekia Kiniją. Kritikai trimituoja, kad joje įsišaknijo milžiniška korupcija, kad visuomenė demonstruoja nepasitenkinimą, o autokratinė valdžia kuria militarizuotą valstybę. Kai kas Kinijos režimui ir visai politinei sistemai prognozuoją greitą pabaigą.

Kritika ir pikti žvilgsniai lydi Kiniją jau 60 metų, bet nesugebėjo išmušti jos iš vėžių. Per šešis dešimtmečius valstybė išgyveno ne vieną krizę, ne kartą kariavo ir buvo izoliuota tarptautinės bendruomenės. Tačiau šie iššūkiai jos nesužlugdė, o padarė dar stipresnę ir gyvybingesnę.

Kinija – valstybinio kapitalizmo ir pusiau demokratinio autoritarizmo mišinys – yra didelių kontrastų šalis. Džiaugdamasi dideliais laimėjimais, ji priversta skinti ir karčius jų vaisius. Kiekviena reforma, kiekvienas žingsnis į priekį sukuria naujų problemų ir iššūkių. Kinija nuėjo ilgą kelią, bet priekyje laukia dar ilgesnis.