Kodėl dabar?

Konfliktas Afganistane nusinešė dešimčių tūkstančių žmonių gyvybes, dar milijonus gyventojų privertė palikti savo namus. Per karą žuvo maždaug 2 400 Jungtinių Valstijų karių, o amerikiečių mokesčių mokėtojams tai kainavo daugiau nei 1 trilijoną JAV dolerių.

Nepakęsdamas, jo žodžiais, „kvailų nesibaigiančių karų“ JAV prezidentas Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas) ne kartą pareiškė esąs pasiryžęs siekti visiško kariuomenės išvedimo iš Afganistano.

Taikos derybų varomoji jėga „akivaizdžiai yra JAV troškimas pasitraukti iš Afganistano“, sakė Kate Clark (Keit Klark), viena iš Kabule įsikūrusio Afganistano analitikų centro (AAN) direktorių.

„Pagrindinis JAV tikslas yra išeiti arba išeiti, nepaliekant po savęs didesnio chaoso“, – nurodė ji.

Vasario mėnesį Vašingtonas ir Talibanas pasirašė susitarimą, atveriantį kelią visų užsienio pajėgų išvedimui iš Afganistano iki  2021 metų gegužės.

Savo ruožtu didelę dalį Afganistano kaimo vietovių kontroliuojantis Talibanas suteikė saugumo garantijų ir pažadėjo surengti derybas su Kabulu, pasibaigus ilgam apsikeitimo belaisviais procesui.

Kokia darbotvarkė?

Abi šalys turi visiškai priešingą požiūrį į tai, kokį Afganistaną jos norėtų matyti, ir kol kas šiame etape jokios konkrečios darbotvarkės nėra.

„Talibanas visada aiškiai sakė, ko jis nori – tai yra grynai islamistinės vyriausybės, nors tai nesuderinama su dabartine liberalia demokratine islamiška politine tvarka“, – sakė Afganistano tyrimų ir analizės grupės (AREU) direktoriaus pavaduotojas Nishakas Motwani (Nišakas Motvanis).

Pasirašęs sutartį su JAV Talibanas paskelbė apie savo „pergalę“ ir dažnai pabrėždavo savo maksimalistinius tikslus: Talibanas laiko save Afganistano legitimiu lyderiu ir nori sugrįžti į valdžią.

„Talibano vadovybė ir eiliniai giliai įsitikinę, kad ši pergalė priklauso jiems, o būdami nugalėtojai jie pretenduoja ne į ką kitą kaip į valdžią“, – kalbėjo N. Motwani.

Vis dėlto vasario mėnesį laikraštis „The New York Times“ išspausdino Talibano lyderio pavaduotojo Sirajuddino Haqqani (Siradžudino Hakanio) straipsnį, kuriame jis optimistiškai vertino „derybas tarp afganų“.

Kai kurie apžvalgininkai užsiminė, kad sukilėliai gali siūlyti derėtis dėl valdžios pasidalijimo susitarimo.

„Jeigu mes galime pasiekti susitarimą su užsienio priešu, mes turime galėti išspręsti tarp afganų tvyrančius nesutarimus derybų keliu“, – rašė S. Haqqani.

Tačiau labai nedaugelis pasitiki Talibanu, nes dar prisimena jo represinį valdymą pradėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, jo įvestas islamistines bausmes, tokias kaip moterų užmėtymas akmenimis, ar draudimą mergaitėms lankyti mokyklą,

Kabulo derybininkai nori, kad Talibanas pripažintų jų vyriausybę, kurią sukilėliai laiko „JAV marionete“.

Jie taip pat siekia, kad Talibanas sutiktų paskelbti paliaubas, pripažintų moterų teises ir kitus pradėjusių dviejų dešimtmečių šalies pasiekimus.

„Visa tai tėra gražūs norai“, – sakė N. Motwani.

Ar derybos pasiseks?

Susitarimo su Vašingtonu padrąsintas Talibanas neturėtų daryti nuolaidų, kaip manoma, ilgai užtruksiančiose derybose.

Tačiau jam reikės atsakyti į sudėtingus klausimus, ar skelbti paliaubas ir ar sutikti su pliuralistine politine tvarka.

Nors susitarus dėl svarbiausių dalykų galėtų atsiverti ilgalaikės taikos perspektyva, derybų žlugimas galėtų sukelti naują pilietinį karą šalyje.

Dar neaišku, ar Talibanas sutiko derėtis tik tam, kad sumažintų savo pagrindinio priešo amerikiečių buvimą šalyje, sakė K. Clark.

Tuo metu „Kabulas tik vilkina (visą procesą). Jis norėtų, kad JAV pajėgos liktų“, pridūrė ji.

„Abiejų konflikto šalių tikslas turtų būti tas pats – taika... Tačiau abejoju, kad šį kartą taip yra“, – sakė analitikė.