Atsisveikinimo staigmenos

Paryžius ir Berlynas trečiadienį, paskutinės šią vasarą Europos Vadovų Tarybos (EVT) išvakarėse, paskutinę minutę pateikė kitoms Bendrijos narėms pasiūlymą apsvarstyti galimybę surengti viršūnių susitikimą su Rusijos vadovu Vladimiru Putinu, kaip neseniai tai padarė JAV prezidentas Joe Bidenas.

ES valstybių ambasadoriams trečiadienį vakare nepavyko suderinti bendros pozicijos, todėl klausimas buvo paliktas spręsti lyderiams. Vokietija ir Prancūzija sako, kad blokas turi laikytis tvirtos ir bendros pozicijos Maskvos atžvilgiu, tačiau taip pat privalo ieškoti būdų bendradarbiauti su Kremliumi abiem pusėm svarbiais klausimais, pavyzdžiui, klimato kaitos, sveikatos, Irano branduolinės sutarties ir konfliktų Sirijoje bei Libijoje.

Nuo ankstyvųjų ES gyvavimo dienų buvo priimta, kad rugpjūtis yra pagrindinė bloko institucijų veiklos metinė pertrauka.

Šis ES viršūnių susitikimas buvo paskutinis ne tik šią įsibėgėjančią vasarą, bet ir Vokietijos kanclerei Angelai Merkel, kurios įpėdinis bus išrinktas rugsėjį. Pati A.Merkel bene aktyviausiai tarp bloko lyderių pasisakė už ryšius su Rusijos prezidentu V.Putinu, kurie per pastaruosius septynerius metus drastiškai pablogėjo.

"Mano nuomone, mes, kaip ES, taip pat turime siekti tiesioginių kontaktų su Rusija ir Rusijos prezidentu", – sakė ji, ketvirtadienį kalbėdama Vokietijos parlamente.

"Nepakanka, kad Amerikos prezidentas kalbasi su Rusijos prezidentu", – kalbėjo kanclerė ir pabrėžė, kad ES taip pat turi sukurti kitokius formatus deryboms.

Tačiau tokiai idėjai griežtai nepritaria reikšminga dalis ES valstybių, ypač Rytų Europos šalys, atsargiai žiūrinčios į pokalbius su Kremliumi. Jas nemaloniai nustebino toks Paryžiaus ir Berlyno žingsnis.

Dalis diplomatų pritaria dialogo su Maskva siekiui, kiti sako, kad dar anksti kalbėti apie susitikimą su Rusijos lyderiu. "Kam rengti viršūnių susitikimą su V.Putinu, jei nėra nieko pozityvaus, ką būtų galima aptarti", – sakė vienas diplomatas.

Nemaloniai ES nustebino ne tik netikėtas Vokietijos ir Prancūzijos pasiūlymas pakreipti kursą Maskvos atžvilgiu, bet ir Vengrijos priimtas naujas įstatymas, draudžiantis nepilnamečiams suteikti prieigą prie bet kokios medžiagos LGBTQ tema.

Bene griežčiausios kritikos prasidėjus susitikimui pažėrė Nyderlandų premjeras Markas Rutte. "Mano požiūriu, Vengrijai nebėra vietos ES", – žurnalistams pareiškė jis.

Ši karšta politinė ES viršūnių savaitė primena apie artėjantį rugpjūtį, kai bloko institucijos tradiciškai nurims visam mėnesiui.

Europietiška privilegija

Nuo ankstyvųjų ES gyvavimo dienų buvo priimta, kad rugpjūtis yra pagrindinė bloko institucijų veiklos metinė pertrauka. Jokie svarbūs susitikimai nebeplanuojami, o milžinišku ES mechanizmu lieka rūpintis tik būtiniausias personalas.

Daugelį metų rugpjūtis ES institucijose ar su jomis susijusių struktūrų pareigūnams buvo malonus ir ramus. Vis dėlto tai nėra tik ES biurokratų privilegija – veikiau europietiškoji tradicija, kuri pradėjo formuotis XX a. pradžioje. Ir dabar kiekvieną rugpjūtį amerikiečiai su pavydu stebi, kaip žmonės visoje Europoje palieka biurus, tiesiog uždaro savo parduotuves, kad galėtų ištisas įprastai karšto rugpjūčio savaites skirti nerūpestingoms atostogoms. Istorikas Gary Crossas aiškina, kad ši Europos tradicija prasidėjo tarpukariu.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse darbininkų atostogos buvo tapusios ir politinių judėjimų ideologiniu tikslu, ir pasitenkinimo šaltiniu.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Europos darbininkų klasė neturėjo teisės į bent kiek solidesnes atostogas. Jos paprastai būdavo nemokamos ir truko per trumpai, kad paskatintų darbininkus keliauti.

Pasak istoriko, viskas pradėjo keistis 1919 m., kai savaitės apmokamų atostogų buvo išleisti kai kurie prancūzų spaustuvininkai ir kepėjai. Iki 1925 m. jau šešių Rytų ir Vidurio Europos šalių įstatymai įpareigojo darbdavius savo valdiniams skirti apmokamas atostogas.

Priešingai nei darbuotojų reikalavimai per savaitę dirbti 40 valandų, jų noras atostogauti darbdaviams patiko. Verslininkai galėjo naudoti apmokamas atostogas kaip paskatą, siūlydami jas tik tiems, kurie bent metus dirbo toje pačioje darbo vietoje ir nebuvo padarę jokių nusižengimų. Atostogos dažnai sutapdavo ir su sezoniniu verslo sulėtėjimu, todėl tai nebuvo didelis smūgis verslo efektyvumui.

Be to, 1920–1930 m. politiniai lyderiai darbininkų laisvalaikio temą laikė galimybe formuoti visuomenės tradicijas. G.Crossas rašo, kad Didžiosios Britanijos leiboristų partija organizavo socialinius klubus, susitikimus prie arbatos ir ekskursijas, taip skatindama darbininkus užsiimti politika ir atsispirti Londono pagundoms.

Dešinėje politinio spektro pusėje buvusi Italijos fašistinio poilsio organizacija "Dopolavoro" ir nacių "Kraft durch Freude" skatino patriotizmą sportu, lankant įvairias istorines vietas, būnant gamtoje ir bendravimu su kitais bendraminčiais.

Pavyzdžiui, Prancūzijos socialistai propagavo demokratinį laisvalaikį. Jie teigė, kad darbuotojai yra per dideli individualistai, kad juos būtų galima patraukti vykdant kažkieno nustatytą darbotvarkę. Vietoj to jie siekė laisvalaikį išnaudoti užtikrinant geresnius visuomeninius socialinius standartus.

G.Crossas rašo, kad XX a. trečiojo dešimtmečio depresijos metais visuomenės laisvalaikiui buvo skiriama daugiau dėmesio ir dėl masinio nedarbo. Pavyzdžiui, prancūzų socialistas Marcas Deboinas propagavo "darbą visiems, laisvalaikį visiems".

Tuo pačiu metu didėjo darbininkų susidomėjimas kelionėmis. Atsirado jaunimo nakvynės namų ir kempingų klubų, išpopuliarėjo šeimų atostogos poilsio stovyklose ar kaime.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse darbininkų atostogos buvo tapusios ir politinių judėjimų ideologiniu tikslu, ir pasitenkinimo šaltiniu. Po karo sustiprėjusios Europos šalys ir toliau stengėsi plėtoti šią tradiciją. Iki XX a. devintojo dešimtmečio jau daugelyje Europos šalių įstatymai garantavo darbuotojams penkias apmokamas kasmetinių atostogų savaites.

Iki devintojo dešimtmečio Vokietijos automobilių gamintoja "Volkswagen" vasaros pertraukos metu užsakydavo traukinius, kad iš savo gamyklų Volfsburge, kuris šiuo laikotarpiu virsdavo tikru miestu vaiduokliu, perkeltų tūkstančius italų darbininkų į jų namus Italijoje – juk italai turi teisę atostogauti savo žemėje.

Privertė keisti požiūrį

Grįžtant į Europos biurokratų sostinę, praėjusio amžiaus Briuselį menantiei sako, kad kadaise rugpjūtį miestas taip ištuštėdavo, jog pietų metu vargiai buvo galima rasti veikiantį restoraną. Tačiau neramųjį XX a. devintąjį dešimtmetį situacija ėmė keistis. Vienas pirmųjų permainų ženklų buvo fakso aparatas, 1990-aisiais tuomečio Europos Komisijos (EK) prezidento Jacques’o Delors’o atostogų namuose Prancūzijoje: ryšys tarp ES institucijų tapo svarbesnis už pagrindinio ES pareigūno ramybę. Tapo akivaizdu, kad seni geri laikai, kai pasaulis mėnesiui sustodavo vien tam, kad ES tarnautojai ir jų aplinka galėtų mėgautis nepertraukiamomis keturių savaičių atostogomis, grimzda į praeitį.

Šis pokytis iš esmės įvyko dėl didėjančio politinio nestabilumo skirtingose pasaulio vietose ir visą parą veikiančių finansų rinkų, kurios anuomet skeptiškai vertino ES galimybes ir tuometes ambicijas įtvirtinti ekonominę ir pinigų sąjungą.

1990-aisiais, kitą dieną po paskutinio prieš atostogas EK susitikimo, Irakas įsiveržė į Kuveitą. Po metų rugpjūtį smurtas prasiveržė buvusioje Jugoslavijoje, o mėnesį vainikavo pučas Maskvoje, kurio metu bandyta nušalinti nuo valdžios tuometinį Sovietų Sąjungos lyderį Michailą Gorbačiovą.

1993 m. ES sukrėtė valiutos kurso mechanizmo (ERM) krizė, sutrikdžiusi bendros valiutos įvedimo planus. 1995 m. visą mėnesį nerimo ginčai dėl prieštaringai vertinamos tuomečio Prancūzijos prezidento Jacques’o Chiraco branduolinių bandymų programos Ramiojo vandenyno pietuose.

Bent du kartus: 1990 m., matant Vokietijos susijungimo perspektyvą, ir 1993 m., kai iškilo grėsmė ERM, EK nariai buvo iškviesti į Briuselį skubių susitikimų. Todėl visos ES institucijos XXI a. pasitiko jau galėdamos užtikrinti, kad, rugpjūtį kilus kokių nors neramumų, sugebės operatyviai į juos reaguoti.

Šiųmečiai planai

ES institucijos po Europą keliauja kartu su savo darbuotojais: telefonai ir kompiuteriai užtikrina, kad ryšys nenutrūktų 24 valandas per parą septynias dienas per savaitę.

Nors pastaraisiais rugpjūčio mėnesiais Briuselis nebebūna panašus į miestą vaiduoklį, didžioji dalis ES institucijų darbuotojų rūpestingai puoselėja senąją eurokratų tradiciją ir paskutinį vasaros mėnesį planuoja ilsėtis. Pažvelgus tiek į Europos Parlamento, tiek į ES, tiek į ES Tarybos darbotvarkes, rugpjūčio mėnesio grafa beveik tuščia. Europos Vadovų Taryba šią savaitę taip pat susitiko paskutinių vasaros derybų – kitą kartą ES lyderiai Briuselyje susitiks jau gerokai vėliau, spalį.

ES Tarybos paskutinis vasaros posėdis įvyks liepos 23 d., ES Komisarų kolegija rinksis liepos 27-ąją. Atskirų EK kabinetų narių susitikimų rugpjūtį nenumatyta, o prie įprasto darbo tempo Briuselis grįš tik pasitinkant rugsėjį.

Naujiems EK darbuotojams per metus priklauso keturios savaitės apmokamų atostogų, tačiau laisvadienių skaičius, priklausomai nuo darbo stažo ES institucijose, varijuoja. Darbuotojai, neišnaudoję savo atostogų einamaisiais metais, į kitus metus gali persikelti dvylika dienų. Panaši tendencija vyrauja ir kitose ES institucijose.

Pagal šiuo metu EK egzistuojančią tvarką rugpjūtį Komisijos kabinetuose ne nuotoliniu būdu privalo dirbti bent po du narius. Tiesa, yra ir pavaduojantys komisarai: jie neprivalo būti Briuselyje, bet turi būti pasiruošę esant reikalui atvykti į darbo vietą. Tam tikrą vaidmenį keičiantis darbo sąlygoms suvaidino ir pandemija: paspartėjo ir taip greitai auganti skaitmenizacija, visapusė technologinė pažanga, o tai dar labiau palengvino Europos biurokratų galimybes dirbti nuotoliniu būdu.

Atstumas tam tikrose situacijose yra kliūtis, tačiau lėktuvai ir nuo liepos 1-osios visame bloke įsigaliosiantis ES skaitmeninis COVID-19 pažymėjimas padės greitai atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Dienos, kai J.Delors'o atostogų namuose ramybę trikdydavo fakso garsai, pamirštos. ES institucijos po Europą keliauja kartu su savo darbuotojais: telefonai ir kompiuteriai užtikrina, kad ryšys nenutrūktų 24 valandas per parą septynias dienas per savaitę.