D. Trumpas pats aiškiai deklaravo, kad nuo šiol sprendžiant bet kurį klausimą, net bendrą ateitį su Europa, svarbiausia bus pinigai.
„Dabar kiekvieną dieną mes statysime Ameriką – pirmiausia. Ir kovosime dėl kuo didesnės naudos iš kiekvieno dolerio, kurį mokesčiais sumoka mūsų puikūs piliečiai“, – kalbėjo JAV prezidentas Donaldas Trumpas.
Europa piktinasi ir reikalauja, kad D. Trumpas įtrauktų į derybas su V. Putinu. Bet panašu, kad Europoje tiesiog nėra šalių, kurios apie saugumą gali kalbėti D. Trumpui suprantama – pinigų ir galios kalba.
Tą daryti turinčios didžiausios Europos šalys vos siekia ar net nesiekia 2 proc. BVP gynybai.
O didžiausią pinigų dalį gynybai skiria mažiausios Europos šalys, kurios dėl savo dydžio neturi lemiamo balso.
„Yra daug noro rasti tuos būdus ir svertus dalyvauti derybose, būti prie stalo“, – sakė užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys.
LNK stop kadras.
Amerikiečiai pagrįstai reikalauja, kad Europos šalys didintų investicijas į savo gynybą.
„29 valstybės ar 30 valstybių finansuoja 30 proc. biudžeto. O Amerika finansuoja 70 proc.NATO biudžeto, tai yra disbalansas“, – teigė buvęs diplomatas Vygaudas Ušackas.
Akivaizdūs skirtumai ir su parama Ukrainai.
Tiesa, čia pats D. Trumpas manipuliuoja. Kartoja manantis, kad Jungtinės Valstijos skyrė Ukrainai paramos už 300 mlrd. ar dar daugiau.
„Mes esame ten su 350 mlrd. Nežinau, kaip taip nutiko, bet tai daug pinigų. Tai Bideno kaltė“, – tikino JAV prezidentas.
Kylio instituto skaičiavimais, nuo invazijos pradžios iki šių metų Europa skyrė daugiau finansinės, humanitarinės ir karinės paramos Ukrainai – už 132 mlrd. eurų. Jungtinės Valstijos – už 114 mlrd.
LNK stop kadras.
Vertinant atskiras šalis – amerikiečiai absoliutūs paramos Ukrainai lyderiai.
Iš 114 mlrd. eurų daugiau nei pusė – paramai ginklais. Dar apie 50 mlrd. amerikiečiai skyrė Ukrainos biudžetui.
Panašiai Ukrainos biudžetui skyrė ir Europos Sąjunga – apie 50 mlrd.
Iš atskirų Europos šalių daugiausiai skyrė Vokietija – paramos už 17 mlrd. eurų, daugiausia ginklais.
Jungtinė Karalystė – 15 mlrd. eurų.
Penkta didžiausia Ukrainos rėmėja, kitame pasaulio krašte esanti Japonija, skyrė 10,5 mlrd. eurų.
Vieną didžiausių kariuomenių Europoje turinti Prancūzija skyrė paramos už mažiau nei 5 mlrd.. Panašiai kaip Švedija, Lenkija.
Ispanija skyrė Ukrainai panašiai paramos kaip Lietuva, nors Ispanijos ekonomika net 20 kartų didesnė.
„Man atrodo, kad po Miuncheno saugumo konferencijos vis labiau plinta įsitikinimas, kad šį kartą turime kalbėti ne apie kosmetinius gynybos išlaidų didinimus, o apie ryžtingą, kardinalų gynybos išlaidų didinimą“, – kalbėjo prezidentas Gitanas Nausėda.
Dar didesni skirtumai skaičiuojant, kiek proc. BVP sudaro parama Ukrainai.
Nuo invazijos pradžios iki šių metų Estija, Danija skyrė Ukrainai 2,2 proc. savo vienerių metų BVP. Po to rikiuojasi Lietuva, Latvija.
Visos likusios Vakarų šalys Ukrainai skyrė gerokai mažiau nei 1 proc. BVP. Net Lenkijos indėlis Ukrainai – perpus mažesnis nei Baltijos šalių ar Danijos.
Galingiausia Europos ekonomika Vokietija – 0,4 proc. BVP. Prancūzija – 0,3 proc. BVP.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
Jungtinė Karalystė, Jungtinės Valstijos skyrė 0,5 proc. BVP.
Vidutiniškai visa Europos Sąjunga skyrė Ukrainai beveik tokią pačią paramą kaip amerikiečiai.
Yra kas dabartinį laikotarpį apibūdina taip: Vakarai tiesiog nusiėmė kaukes. Europa pripažino, kad amerikiečiai būtini saugumui ir „kiekvieno NATO centimetro gynybai“.
Buvęs diplomatas V. Ušackas sako, kad amerikiečiai visada Europos saugumą matė dėl piniginės naudos sau. Dabar reikalauja Europos ginkluotis, nors praeityje reikalavo ir priešingai.
„Viena vertus, taip, europiečiai turi prisiimti daugiau. Bet kita vertus, ne, neprisiimkite pilnos atsakomybės. O jei ir prisiimsite, tai pirkite mūsų karinę įrangą, o ne savo gaminkite. Tai dabar tas balansas neišvengiamai ateis“, – patikino jis.
Daliai stebėtojų panašu, kad galbūt Vokietijoje, kurią D. Trumpas peikia labiausiai, prasidėjo dar O. Scholzo deklaruotas Zeitenwende – Amžiaus posūkis. Naujasis kancleris F. Merzas pirmuoju prioritetu vadina būtinybę užtikrinti tokias investicijas, kad Europa sugebėtų apsiginti pati.
