Kaskart, kai Baltarusijos autoritarinis vadovas šį triuką pritaikydavo anksčiau, jam pavykdavo puikiai. Jis gaudavo tam tikrų nuolaidų iš Vakarų, o iš Rusijos užsitikrindavo subsidijų. Anksčiau A. Lukašenka buvo puikus žaidėjas, tačiau atrodo, kad dabar aplinkybės pasikeitė.

Minskas ir Maskva ėmė nesutarti dėl įvairių dalykų, įskaitant tokius klausimus kaip dujų kainos, naftos tiekimas, maisto eksportas, vakariečiams Baltarusijos nustatytas bevizis režimas, Rusijos sprendimas įvesti sienos kontrolę ir Kremliaus noras sukurti naują oro pajėgų bazę. Todėl šį kartą viskas atrodo daug pavojingiau bei grėsmingiau, o filmo pabaiga gali būti kitokia, nei įprasta.

Tad kas pasikeitė ir kodėl? Padėtis ėmė keistis 2014 m., kai, Rusijai aneksavus Krymą ir įsiveržus į Donbasą, Minske kilo baimė, kad ir Baltarusija gali tapti Maskvos imperinės ekspansijos taikiniu. Be to, dėl 2008 m. finansų krizės padarinių, smunkančių naftos kainų ir Vakarų sankcijų Maskvos subsidijos Baltarusijai smarkiai sumažėjo.

A. Lukašenkai tapo sunku išlaikyti sovietinio stiliaus socialinės gerovės valstybę, o būtent tai ir buvo jo valdžios legitimumo pagrindas, mano B. Whitmore`as. Pasak Europos užsienio santykių tarybos eksperto Andrew Wilsono, tada A. Lukašenka nusprendė „socialinį kontraktą“ pakeisti „saugumo kontraktu“. Jis atsisakė pripažinti Krymo aneksiją ir net išjuokė logiką, kuria Maskva rėmėsi pateisindama Krymo prijungimą prie Rusijos, – A. Lukašenka teigė, kad Mongolija lygiai taip pat galėtų pretenduoti į didelę Rusijos teritorijos dalį.

Jis pasirinko neutralią poziciją karo Donbase atžvilgiu, nurodė, kad niekada neleis Baltarusijos teritorijos naudoti kaip placdarmo pulti kitas šalis, ir leido aiškiai suprasti, kad Baltarusija nenori būti V. Putino „rusiškojo pasaulio“ dalimi.

Baltarusijos prezidentas ėmė valyti Baltarusijos saugumo institucijas, siekdamas atsikratyti nepatikimų pareigūnų, kurie parodė per didelį entuziazmą Kremliaus imperinių projektų atžvilgiu. Be to, jis pasipriešino Rusijos pastangoms įkurti naują oro pajėgų bazę Bobruiske, per neseniai surengtą spaudos konferenciją nurodęs, kad ji nereikalinga.

Nors ir siekdamas nežengti per toli ir nenutraukti ryšių su Maskva, A. Lukašenka vis dėlto ėmė teigti, kad būtent jis yra paskutinė viltis išsaugoti Baltarusijos nepriklausomybę. A. Wilsono teigimu, valstybingumo ir nacionalinio saugumo išsaugojimas tapo daug svarbesne jo valdymo formulės dalimi.

Tačiau tuo metu, kai A. Lukašenka ėmė demonstruoti tam tikrą savarankiškumą nuo Maskvos, Baltarusijos geopolitinė vertė Kremliui taip pat akivaizdžiai išaugo, pabrėžia Laisvosios Europos radijo korespondentas.

Reaguodama į Krymo aneksiją, NATO Rytų Europoje dislokavo tūkstančius kariškių. Kai Vakarų kariniai planuotojai vertina, kaip galėtų vystytis konfliktas tarp Rusijos ir NATO, Baltarusijos reikšmė tampa labai svarbi. Plačiai manoma, kad Baltarusija – ne tik Maskvos sąjungininkė. Jos teritorija faktiškai vertinama kaip Rusijos priedėlis.

Būtent dėl to Suvalkų koridorius – 100 kilometrų ilgio ruožas Lenkijos ir Lietuvos pasienyje tarp Baltarusijos ir Kaliningrado srities – yra tokia problema. Jei Rusija per konfliktą perimtų šios atkarpos kontrolę, Baltijos šalys iš esmės būtų atkirstos nuo Aljanso.

Kai neseniai du Vakarų politikos tyrimų centrai surengė potencialaus konflikto tarp Rusijos ir NATO simuliaciją, ji prasidėjo nuo to, kad per Maskvos remiamą pučą Baltarusijoje A. Lukašenka yra nušalinamas ir pakeičiamas nuolaidesne figūra. Atsižvelgiant į visa tai, šiemet planuojamos didelio masto karinės pratybos „Vakarai“, kuriose dalyvaus dešimtys tūkstančių Rusijos kariškių, įgyja grėsmingą atspalvį.

Pereidamas prie „saugumo kontrakto“ ir prisistatydamas kaip Baltarusijos suverenumo garantas, A. Lukašenka pasiekė trapių paliaubų santykiuose su opozicija. Besibaimindama, kad bet kokios pastangos išklibinti jo valdymą gali baigtis V. Putino „žaliųjų žmogeliukų“ pasirodymu Baltarusijoje, opozicija vengė gatvės protestų.

Be to, A. Lukašenka padarė tam tikrų nuolaidų: iš kalėjimo buvo paleisti keli opozicijos veikėjai, o 2016 m. pirmą kartą per 20 metų dviem opozicijos politikėms buvo leista laimėti rinkimus ir tapti parlamento narėmis.

Tačiau trapios paliaubos neužsitęsė. Baltarusijos ekonomika atsidūrė apgailėtinoje padėtyje: 2015 m. šalies BVP smuko 3,9 proc., o 2016 m. – 2,6 proc. Ir kai valdžia dar įvedė vadinamąjį veltėdžių mokestį, kuris iš esmės reiškė sankcijas bedarbiams, tūkstančiai baltarusių išėjo į gatves įvairiuose šalies miestuose.

Protestai, kurie, kaip atrodo, yra paskatinti nuoširdaus paprastų žmonių pykčio, A. Lukašenkai yra didelis galvosūkis. Protestuotojai ne tik pasisako prieš nedarbo mokestį, bet ir nori to, ko jis dabartinėmis ekonominėmis sąlygomis negali suteikti, – užtikrinti prieš dešimtmetį buvusį gyvenimo lygį.

Iki šiol A. Lukašenka Baltarusijoje tvarkėsi puikiai. Jis pasistengė tapti būtinas Vakarams kaip atrama santykiuose su Rusija, Rusijai – kaip paskutinis Maskvos sąjungininkas santykiuose su Vakarais, o Baltarusijos opozicijai – kaip paskutinis Baltarusijos suverenumo ir nepriklausomybės sergėtojas.

Tačiau dabar atsirado naujas žaidimo dalyvis – Baltarusijos žmonės; ir atrodo, kad jiems viskas atsibodo, konstatuoja B. Whitmore`as.

Jei A. Lukašenka nesugebės įtampos sumažinti greitai, V. Putinas gali pagalvoti, kad atėjo metas jį pakeisti sukalbamesne figūra. Tokiu atveju azartiškas žaidėjas A. Lukašenka bus sutikęs sau lygų varžovą. Pasak A. Wilsono, A. Lukašenka dabar atsidūrė nežinomuose vandenyse.