Miestu vaiduokliu virtęs Čilės Hamberstono miestas kadaise buvo vienas žymiausių pasaulio salietros išgavimo centrų. Įsikūręs atšiaurioje Atakamos dykumoje, XIX a. pab. įkurtas miestelis šiuo metu primena dykynę. Tiesa, planuojama, kad jis taps istorijos muziejumi po atviru dangumi.

Pelningas verslas

Atakamos dykuma – viena iš atšiauriausių vietų Žemėje, skirianti Čilę nuo Bolivijos ir Peru. Hamberstono miestą čia įkūrė britų chemikas ir inžinierius Jamesas Humberstone‘as XIX a. pab.

Jis susikrovė turtus iš salietros verslo. Šias populiarias tuo metu trąšas jis brangiai pardavinėjo, o išgaudavo gana pigiai – mat dykumoje ir iki šiol glūdi didžiausi planetoje natrio nitrato (NaNO3) klodai.

Šis mineralas dar vadinamas "Čilės salietra". Tai – bespalviai gerai tirpūs vandenyje heksagonalinės struktūros kristalai. Natrio nitratas gerai tirpsta skystame amoniake. Jis sudaro lengvai besilydančius eutektinius mišinius su daugeliu druskų, yra stiprus oksidatorius.

Nuo XIX a. pab. iki XX a. pradžios Atakamos dykumoje išgautos salietros pakako visam pasauliui. Didžioji dalis šių trąšų būtent ir buvo gaminama Hamberstono ir Santa Lauros salietros dirbtuvėse.

Iki šiol Hamberstono mieste stūkso agregatai, menantys tuos laikus – senas garvežys, kuriuo buvo gabenamos žaliavos, pastatai, kuriuose vyko gamyba, gyvenamieji namai, kuriuose gyveno darbininkai ir jų šeimos. Tiesa, dabar viskas labiau primena muziejų po atviru dangumi nei kadaise šurmuliavusį miestą.

Salietrą vietiniai vadino baltuoju auksu. Daugeliui šis verslas buvo pelningas pragyvenimo šaltinis. Šių trąšų populiarumas pasaulyje buvo didelis. Trąšos keliavo į Vakarų Europos šalis, Jungtines Valstijas, Lotynų Ameriką. Įvairioms šalims reikėjo trąšų, kad sugebėtų išauginti tiek žemės ūkio produktų, jog pakaktų išmaitinti augantį gyventojų skaičių.

"Aukso amžiuje, kalbu apie laikotarpį nuo 1888 iki 1930 m., salietra buvo labai svarbi Čilės ekonomikos dalis, – pasakojo Julio Pinto, istorikas iš Čilės sostinės Santjago universiteto. – Šios trąšos šiuo laikotarpiu sudarė nuo 60 iki 80 proc. viso Čilės eksporto. O gaunamos pajamos – nuo 40 iki 60 proc. šalies biudžeto įplaukų."
Pasak istoriko, Čilė daugiausia gyveno iš salietros. Augant trąšų poreikiui, Atakamos dykumoje buvo pastatyti tuzinas miestų, panašių į Hamberstoną.

Gelbsti rūkas

Atakamos dykuma – vienas atšiauriausių Čilės, o ir pasaulio regionų. Kadangi dykumą iš visų pusių supa kalnai, ji yra sausiausia Žemės vieta, galinti lygiuotis nebent su ledų dykuma Antarktida.

Vidutinis metinis kritulių kiekis čia siekia vos 3 mm, o nelietingi laikotarpiai gali trukti mėnesių mėnesius ir net metus. Vienintelis drėgmės šaltinis – rūkas, todėl gyvybė šiame regione visai negausi.

Sausus orus lemia dykumos geografinė padėtis ir Ramiojo vandenyno srovės. Atlanto vandenyno oro masės negali pasiekti dykumos, nes visi rytų krypties vėjų genami debesys įstringa rytiniuose Andų šlaituose. O Ramiojo vandenyno pakrantėje šaltoji Humbolto srovė teka į šiaurę nuo pat Antarkties. Nors žemyno link pučiantys vėjai neša drėgnas ir šiltas oro mases, tačiau šalta srovė jas atvėsina, todėl virš vandenyno formuojasi debesys, iškrenta krituliai.

O pakrantę pasiekia atvėsusios ir nusausėjusios oro masės, todėl čia susidaro tik rūkas. Šis rūkas, vietinių gyventojų vadinamas kamančaku, laikosi prie žemės ir būna iki 300 m aukščio.

Be to, Atakamoje smarkiai svyruoja temperatūra. Vasarą temperatūra paprastai būna 18 laipsnių, nors vidurdienį žemė gali įkaisti net iki 51 laipsnio. O naktį vos daugiau nei per valandą temperatūra gali nukristi net 40 laipsnių žemiau nulio.

Nuo šių staigių temperatūros pokyčių, primenančių klimatą Marse arba Mėnulyje, dykumai būdingas intensyvus fizinis dūlėjimas.

Tačiau šioje dykumoje gausu to, ko čia žmonės nuolatos keliaudavo, – naudingųjų iškasenų. Čia randama vario, taip pat jau minėtos natrio salietros. Jos klodai – vieni didžiausių pasaulyje. Anksčiau buvo intensyviai ieškoma aukso ir sidabro.

Gyveno izoliuoti

Hamberstono miestas buvo įkurtas 1872 m. Iš pradžių jis buvo vadinamas ispaniškai – La Palmu. Čia tuo metu gyveno apie 3,5 tūkst. žmonių.

Nuo praėjusio amžiaus vidurio miestelyje gyvenantis Osielis Rodriguezas prisiminė, kad jo vaikystės metais miestas dar klestėjo.

"Daug kas čia vykdavo. Taip, mieste", – pasakojo vyras, kuriam šiuo metu 78 metai. Jis užaugo Hamberstone. Pasak jo, šis miestas visuomet buvo izoliuotas nuo likusios šalies.

"Mūsų ryšiai su likusia šalimi buvo labai menki. Netgi su aplinkui esančiu regionu ir jo gyventojais mes menkai bendravome", – sakė O.Rodriguezas.

Vyras atsiminė, kad mineralų kasyba buvo sunkus ir alinantis darbas. Darbininkai darbuodavosi nuo ryto iki vakaro, o vandens visuomet būdavo labai mažai. 1889 m. dienraščio "The Times" reporteris Williamas Howardas Russellas lankėsi šiame Čilės mieste. Jis tuomet rašė, kad kasyklos jam priminė šiaurinėje Anglijoje esančias.

"Darbas čia vyksta dieną ir naktį. Pamaina keičia pamainą, kasama nesustojant, o tuomet visa produkcija keliauja į visas pasaulio šalis", – tuo metu rašė "The Times" žurnalistas.

Karas dėl salietros

Salietra Čilei buvo tokia svarbi, kad šalis net ryžosi karui dėl jos. Hamberstono miestas XIX a. pab. priklausė ne Čilei, o Peru, o ir daugelis kitų miestų, kuriuose buvo kasamas šis mineralas, buvo Bolivijos, o ne Čilės teritorijoje.

Bet būtent Čilės vyriausybė kontroliavo šias bendroves, padedant Didžiajai Britanijai. Iš šios Europos šalies buvo atgabenta technika, taip pat investicijos.

Tačiau 1878 m. Bolivijos vyriausybė padidino mokesčius vienai Čilės ir Anglijos bendrovei, kuri eksportavo nitratus. Po šio kaimyninės šalies sprendimo Čilė pasiuntė į regioną kariuomenę. Čiliečiai susirėmė su Bolivijos ir Peru karinėmis pajėgomis. Šis karas truko ketverius metus ir nusinešė tūkstančių žmonių gyvybę.

Laimėjusi karą Čilė aneksavo didžiąją dalį teritorijų, kuriose buvo naudingųjų iškasenų.

Istorikas J.Pinto sakė, kad šio karo pagrindinė priežastis buvo mineralų klodai. "Žinoma, kad kariauta buvo dėl salietros, – pasakojo mokslininkas. – Kai tik karas prasidėjo, Čilės pagrindinis tikslas buvo okupuoti Bolivijai priklausančią Antofagastos provinciją, o drauge ir Peru priklausančią Tarapakos provinciją."

Aukso amžiaus pabaiga

Europoje kilus Pirmajam pasauliniam karui, Čilės salietros verslas ėmė merdėti. Didžioji Britanija uždraudė Vokietijai parduoti šią trąšą, o vokiečiai ėmė ieškoti alternatyvų.
Netrukus įvairūs sintetiniai pakaitalai taip išpopuliarėjo, kad niekam pasaulyje Čilės salietros nebereikėjo. Pramonė čia žlugo.

Dabar Hamberstono miestas, dėl kurio galvas paaukojo tūkstančiai karių iš Peru, Bolivijos ir Čilės, tapo vaiduoklių miestu. Jau daugiau kaip pusė amžiaus niekas čia nei dirba, nei gyvena, išskyrus kelis vietinius, tokius kaip O.Rodriguezas.

Bet dėl specifinio Atakamos dykumos klimato daugelis buvusių įrenginių ir infrastruktūros puikiai išsilaikė. Būtent dėl šios priežasties bandoma šį miestą paversti istoriniu muziejumi.

Apžiūrėti, kaip prieš daugiau nei 100 metų gyveno darbininkai, jų šeimos – įdomu. Iki šiol mieste stovi kino teatras, baseinas, viešbutis, parduotuvė. Daugelis šių reliktų – nė kiek nepaveikti laiko. Mieste stūkso ir senoviniai pramonės agregatai.

Beje, Hamberstonas yra įtrauktas į UNESCO saugomų pasaulio istorinių vertybių sąrašą. Organizacija ir rūpinasi šio istorinio objekto išsaugojimu ateities