Taktika ar išdavystė?

Jis gali tapti pirmuoju Švedijos premjeru, kuris valdys šalį su kraštutinių dešiniųjų palaikymu.

58 metų konservatyvios Nuosaikiųjų partijos lyderio įvaizdis – nepriekaištingas: vizitine kortele tapę apvalūs akiniai, preciziškai tvarkinga išvaizda, puiki fizinė forma. Buvęs gimnastas dažnai fotografuojamas aktyviai leidžiantis laiką, bėgiojantis ar vaikštantis gamtoje su savo šuniu Vinstonu, Velso (valų) springerspanieliumi, kurį gavo po pralaimėjimo 2018 m. Švedijos parlamento rinkimuose.

Tada U.Kristerssonas pažadėjo niekada nesiderėti su nacionalistinę retoriką mėgstančiais ir prieš imigraciją nusiteikusiais Švedijos demokratais (SD), kurie šalies politinėje arenoje ilgus metus buvo laikomi parijais. Tąkart jam taip pat nepavyko nuversti nuo 2014-ųjų valdžiusios socialdemokratų vyriausybės.

Prabėgo ketveri metai ir, atrodo, šįkart jis sėkmingai eliminavo ilgamečius šalies politinius lyderius. Tačiau po didelio posūkio: po 2018-ųjų nesėkmės U.Kristerssonas suprato, kad, norint užkopti į valdžios olimpą, reikia imtis nestandartinių sprendimų.

2019 m. jis pradėjo tiriamąsias derybas su SD, toks bendradarbiavimas ilgainiui gilėjo, kol konservatoriui galiausiai pavyko įtikinti centro dešiniųjų sąjungininkus sekti jo pavyzdžiu.

U.Kristerssono kritikai apkaltino jį parsidavus kraštutiniams dešiniesiems, tačiau jis pats gina šį suartėjimą, vadindamas tai savąja politikos puse. Konservatorius jau pradėjo derybas dėl koalicijos, jis iškart po rinkimų žadėjo, kad pirmiausiai kalbėsis su šalies liberalais, SD ir krikščionimis demokratais.

Ištiesinti Švediją

U.Kristerssonas yra ne tik legendinio belgų komiksų ir animacinių filmų herojaus Tintino gerbėjas, bet ir ekonomistas, norintis įvesti Švedijos dosnių socialinių išmokų ribą, kad žmonės būtų labiau skatinami įsilieti į darbo rinką.

U. Kristerssonas pažadėjo susidoroti su nusikalstamumu ir, kaip pats įvardijo, ištiesinti Švediją, kuri prarado kontrolę dėl per didelio problemų skaičiaus.

Jau 1994 m. savo knygoje „Nedirbanti karta“ jis palygino Švedijos darbo rinkos reguliavimą – pagrindinį gerovės valstybės modelio segmentą – su Pietų Afrikos apartheido sistema: slegiančia ir skatinančia pasyvumą.

Šios rinkimų kampanijos metu jis aktyviai agitavo dėl klausimų, kurie artimi dešiniųjų ir kraštutinių dešiniųjų rinkėjų širdims. Žinoma, po tokios retorikos sulaukė kritikos kaip esą vos švelniau už SD pasisakantis oratorius.

U.Kristerssonas pažadėjo susidoroti su nusikalstamumu ir, kaip pats įvardijo, ištiesinti Švediją, kuri, jo nuomone, prarado kontrolę dėl per didelio problemų skaičiaus, pradedant sparčiai augančiais gaujų susišaudymais ir baigiant dideliu nedarbu, akušerių trūkumu ir netvarkingomis klasėmis mokyklose.

„Neveikianti Švedija tapo nauja norma“, – visos kampanijos metu atkakliai kartojo jis.

Būdamas ant Europos migrantų krizės slenksčio 2014-aisiais, buvęs Nuosaikiųjų partijos lyderis ir ministras pirmininkas Fredrikas Reinfeldtas vienoje iš paskutinių savo, kaip premjero, kalbų paragino švedus atverti savo širdis. 10 mln. gyventojų turinti šalis 2014–2015 m. priėmė daugiau prieglobsčio prašytojų vienam gyventojui nei bet kuri kita Europos šalis, kol galiausiai nusprendė įjungti stabdžius.

Tačiau U.Kristerssonas palaiko daug griežtesnę migracijos politiką, o tai šiandien suartina jį su kraštutiniais dešiniaisiais.

Ankstyvos pamokos

1963-iaisiais pietiniame Švedijos mieste Lunde gimęs U.Kristerssonas pirmą kartą į politiką savo kojas įmerkė dar būdamas paauglys, vidurinėje mokykloje, o po kelerių metų perėmė Nuosaikiųjų partijos jaunimo sparno vairą, kai tuo metu šaliai vadovavo neoliberalų frakcija. Tačiau 1992 m. jis pralaimėjo aršią lyderystės kovą F.Reinfeldtui, taip pat neoliberalui, tik kiek labiau linkusiam prie konservatyvių idėjų. Pastarasis Švedijos premjeru dirbo nuo 2006 iki 2014 m.

Stebėtojai teigia, kad šis pralaimėjimas ir konkurencijos sukeltas skilimas stipriai paveikė U.Kristerssoną ir pastūmėjo suvokti, kaip svarbu pirmąją vietą skirti savo komandai. Galiausiai jis 1994 m. buvo išrinktas į parlamentą, vėliau dirbo miesto tarybos nariu Strangne ir Stokholme, 2010–2014 m. buvo F.Reinfeldto vyriausybės socialinės apsaugos ministru, o vėliau tapo šešėliniu finansų ministru.

AFP nuotr.

Retkarčiais pailsėdavo nuo politikos: dirbo ir komunikacijos srityje, ėjo įvaikinimo agentūros valdybos pirmininko pareigas. Jis pats yra vedęs ir yra trijų dukterų, kurias įvaikino atvykusias iš Kinijos, tėvas.

2017 m. spalį jis perėmė Nuosaikiųjų vadeles, kai jo pirmtakė Anna Kinberg Batra buvo nušalinta partijos frakcijos po pareiškimo, kad yra pasirengusi derėtis su SD kiekvienu konkrečiu atveju.

U.Kristerssonas tada tvirtino, kad nesiderės su SD, kuri, remiantis tuometėmis visuomenės apklausomis, į priekį yrėsi petys petin kartu su konservatoriais, nors ir už socialdemokratų nugarų.

Tąkart rinkimų kampanijoje jam sekėsi gana sunkiai, savo partijos pergalės atveju žadėjo suformuoti vyriausybę su dar trimis centro dešiniosiomis partijomis.

Rizikingas statymas

U.Kristerssonas spinduliuoja gero vaikino aurą: protingas, nuolankus, lengvai bendraujantis, atviras diskusijoms ir mūšius laimintis šypsena. Komunikacijos eksperto, kurio amplua jam jau teko matuotis, savybės.

Nors U.Kristerssono kritikai jį vadina kavos pertraukėlių politiku – neva daug kalbų, jokių veiksmų – šie gebėjimai yra labai svarbūs šiandien verdančių politinių derybų metu.

Dabar U.Kristerssonas gali įeiti į istoriją kaip kraštutinių dešiniųjų „šaltkalvis“, kuris atvėrė duris Švedijos demokratams į politinę areną, dar prieš rinkimus rašė laikraštis „Dagens Nyheter“.

Tačiau tuo metu Nuosaikiųjų lyderis negalėjo numatyti, kad, davus jam palaiminimą, kraštutiniai dešinieji aplenks konservatorius kaip didžiausia dešiniųjų partija ir antra pagal dydį šalies partija rinkimuose po socialdemokratų. Atrodo, kad visos trys tradicinės dešiniųjų partijos prarado vietų parlamente, o SD partija smarkiai išaugino jų skaičių.

Tačiau jei U.Kristerssonas tikrai taps kitu Švedijos ministru pirmininku, jo statymas bus vertas rizikos. Kita vertus, jei jam nepavyks, jis gali atsidurti politikos paraštėse.

„Nuosaikieji į savo partijos lyderį žiūri gana panašiai kaip į biržos prekybos sąraše esančios bendrovės generalinį direktorių: kol viskas klostysis gerai, jis galės pasilikti, bet jei seksis blogai, turės palikti savo darbo vietą tą pačią dieną“, – teigia politikos istorikas Torbjornas Nilssonas.