Prancūzijos satyrinis savaitraštis „Charlie Hebdo“, išgarsėjęs visame pasaulyje, kai keli jo karikatūrininkai tapo džihadistų aukomis per ataką, kurios pirmosios metinės bus minimos ketvirtadienį, buvo apleistas savo kovoje už teisę „juoktis iš visko“, sakė vienas per išpuolį gyvas likęs redakcijos narys.

Kai 2015 metų sausio 7 dieną buvo nužudyti aštuoni „Charlie Hebdo“ darbuotojai, šis leidinys tapo vienas iš žinomiausių pasaulyje, o žyma # JeSuisCharlie („Aš esu „Charlie“) sulaukė milžiniško populiarumo socialiniuose tinkluose.

Šis savaitraštis buvo giriamas kaip žodžio laisvės simbolis, o jo pirmojo numerio, išleisto likusių gyvų redakcijos narių praėjus vos savaitei po išpuolio, buvo išpirkta net 7,5 mln. egzempliorių.

Tačiau dabar kai kurie iš tų pačių darbuotojų jaučiasi, kad buvo palikti vieni tęsti šią kovą, sakė savaitraščio finansų direktorius Ericas Portheault (Erikas Porto), kuris išvengė mirties pasislėpęs už savo darbo stalo, kai įsiveržė užpuolikai.

„Jaučiamės esantys baisiai vieniši. Tikėjomės, kad kiti irgi imsis satyros, – sakė jis. – Niekas nenori prisidėti prie mūsų kovos, nes tai pavojinga. Tai darant galima žūti.“

Likus mėnesiui iki tos atakos „Charlie Hebdo“ padėtis buvo nepavydėtina: savaitraščiui grėsė uždarymas, kai jo buvo parduodama mažiau negu 30 tūkst. egzempliorių. Atrodė, kad jo provokuojanti ir jokių ribų nepripažįstanti satyra išėjo iš mados.

Dauguma žmonių nežinojo, kad leidinio darbuotojams buvo skirta policijos apsauga po to, kai „Charlie Hebdo“ 2006 metais paskelbė karikatūrų, vaizduojančių musulmonų pranašą Muhammadą (Muhamadą). 2011 metais „Charlie Hebdo“ redakcija buvo apmėtyta Molotovo kokteiliais, todėl turėjo persikelti į kitą vietą.

Skausmingas kelias

Nors anksčiau darbuotojams buvo grasinama, tik nedaugelis galėjo įsivaizduoti tokią kruviną ataką, kurią broliai Cherifas ir Saidas Kouachi (Šerifas ir Saidas Kvaši) surengė kuklioje savaitraščio redakcijoje ramiame rytiniame Paryžiaus rajone.

Per išpuolį, dėl kurio atsakomybę prisiėmė Arabijos pusiasalio „al Qaeda“ (AQAP), žuvo keli pagrindiniai „Charlie Hebdo“ karikatūrininkai, žinomi pseudonimais Charbas (Šarbas), Cabu (Kabiu) ir Wolinski (Volinskis), taip pat devyni kiti žmonės. Šio žudynės sukėlė siaubą visame pasaulyje.

Tuo metu buvo dosniai aukojama nužudytųjų atminimui, o 200 tūkst. žmonių užsiprenumeravo savaitraštį.

Tačiau vadinamasis „išgyvenusiųjų numeris“, kurio viršelyje buvo pavaizduotas pranašas Mohammedas su ašara akyje, laikantis užrašą „Viskas atleista“, taip pat išprovokavo audringus protestus keliose musulmoniškose šalyse.

Nors netekęs daugelio savo svarbių darbuotojų, „Charlie Hebdo“ buvo toliau leidžiamas kiekvieną trečiadienį, o jo 16 puslapių spausdinamos karikatūros ir piešiniai, pašiepiantys visas religijas ir politikus.

Vis dėlto tas darbas tapo dideliu emociniu išbandymu likusiems gyviems darbuotojams. Kai kurie iš jų tik per plauką išvengė mirties – pavyzdžiui, karikatūrininkas Laurent'as Sourisseau (Loranas Suriso), žinomas kaip Rissas (Risas), kuris per ataką buvo sunkiai sužeistas.

49 metų Rissas perėmė vadovavimą leidiniui ir tapo jo pagrindiniu akcininku. Bet kai kurie darbuotojai nebuvo patenkinti nauja vadovybe ir reikalavo didesnio skaidrumo tvarkant didžiules paaukotas lėšos, kad jos atitektų nukentėjusiesiems bei jų šeimoms.

Tie nesutarimai aprimo, tačiau vienas iš žinomiausių „Charlie Hebdo“ karikatūrininkų – Luzas (Liuzas) – rugsėjį pasitraukė, sakydamas esantis pernelyg sukrėstas to išpuolio, kad galėtų tęsti darbą.

„Vietoje tų, kurių netekome, liko milžiniška, baisinga skylė, – sakė E.Portheault. – Kiti nenorėjo dirbti su mumis, nes galvojo, kad tai pernelyg pavojinga – ir tai suprantama. Virš mūsų galvų kabo Damoklo kardas.“

Jokios savicenzūros

Apie 20 savaitraščio darbuotojų neseniai persikėlė į naują itin saugų biurą. Kitaip negu atakuoto pastato, šios redakcijos adresas kruopščiai slepiamas.

Nors pavojų išliko, naujosios komandos nariai sako esantys pasiryžę negailestingai šaipytis iš visų Prancūzijoje ir visame pasaulyje.

„Nėra jokių kalbų apie savicenzūrą, nes tai reikštų, kad jie (užpuolikai) laimėjo, – pabrėžė E.Portheault. – Jeigu tai, kas skelbiama naujienose, skatintų mus vėl nupiešti pranašą Muhammadą, mes tai padarytume.“

Trečiadienį, minint atakos pirmąsias metines, išleisto savaitraščio numerio viršelyje pavaizduotas Dievas – barzdotas vyras, ant peties pasikabinės Kalašnikovo automatą. Karikatūros užrašas skelbia: „Praėjo vieneri metai. Žudikas vis dar laisvėje.“

Šis numeris buvo išleistas 1 mln. egzempliorių tiražu.

Kelios kitos neseniai paskelbtos „Charlie Hebdo“ karikatūros sulaukė kritikos, ypač užsienyje.

Kai Rissas pavaizdavo Aylaną (Ailaną) – mažametį sirą, kuris praeitais metais buvo rastas negyvas, išmestas bangų viename Turkijos paplūdimyje – po greitojo maisto restoranų „McDonald's“ tinklo logotipu, kritikuodamas vartotojišką visuomenę, jis buvo apkaltintas rasizmu.

Susikrimtęs Luzas netgi nusprendė pateikti paaiškinimą, ką iš tikrųjų reiškia tas satyrinis piešinys.

Po išpuolių sausį „Charlie Hebdo“ sulaukė didelio finansinio palaikymo ir tapo skaitomas visame pasaulyje.

„Dabar mus skaito daug daugiau žmonių, kurie atrado „Charlie's“ savitą humorą“, – sakė E.Portheault. Jis reiškė viltį, kad savaitraščio pardavimai galiausiai stabilizuosis ties maždaug 100 tūkst. egzempliorių.

Vis dėlto netikėtas lėšų antplūdis niekaip neišgydė darbuotojų psichologinių žaizdų, o jų atsigavimą dar labiau apsunkino lapkričio 13-ąją Paryžiuje įvykdytos džihadistų atakos, nusinešusios 130 žmonių gyvybių.

„Su lapkričio 13-osios atakomis ir pirmosiomis metinėmis viskas iškilo į paviršių“, – pripažino E.Portheault.

„Bet mes nepasiduosime. Mes nenorime, kad jie būtų žuvę veltui“, – pabrėžė jis.