Gegužės 15 dieną kraštutinių dešiniųjų Laisvės partijos (PVV), centro dešinės Liaudies partijos už laisvę ir demokratiją (VVD), su korupcija kovojančios „Naujojo socialinio sandorio“ (NSC), taip pat „Ūkininkų ir piliečių judėjimo“ (BBB) lyderiai paskelbė apie oficialų vyriausybinės koalicijos sudarymą, praėjus maždaug pusmečiui po visuotinių rinkimų.

Partijos susitarė dėl pusiau technokratinės vyriausybės, kurią lygiomis dalimis sudarys politikai ir ekspertai, nesusiję su politika.

Vėliausią kartą Nyderlandai tokią ekspertų vyriausybę turėjo 1918-aisiais, todėl neaišku, kaip jai seksis praėjus daugiau nei 100 metų.

Nors PVV lyderis Geertas Wildersas (Gertas Vildersas) netaps ministru pirmininku, tai bus pirmoji Nyderlandų vyriausybė, vadovaujama kraštutinių dešiniųjų partijos.

Koalicijos sudarymas buvo itin sudėtingas ir tai padaryti pavyko tik po to, kai G. Wildersas oficialiai atsisakė savo siekio tapti premjeru. Tai buvo pagrindinis kitų partijų vadovybės reikalavimas sudarant koaliciją.

Per rinkimų kampaniją G. Wildersas sukėlė sąmyšį savo antiislamiškais reikalavimais. Be kita ko, jis ragino uždaryti mečetes ir uždrausti Koraną.

Nors G. Wildersas atsisakė šių reikalavimų, kad būtų lengviau suformuoti vyriausybę, jis vis dar laikomas labai prieštaringai vertinama Nyderlandų politikos figūra.

Būsimoji finansų politika taip pat buvo svarbi diskusijų tema. NSC atstovas Pieteris Omtzigtas (Piteris Omcigtas) buvo staiga išėjęs iš derybų, nes pasisakė už konservatyvią fiskalinę politiką, o G. Wildersas pasisakė už mažesnius mokesčius, kurie būtų padidinę biudžeto deficitą.

Visgi galiausiai pavyko užglaistyti nesutarimus tarp keturių politinių jėgų.

Prieštaraujančios ES politikai priemonės

Tiksli būsimo ministrų kabineto sudėtis dar neaiški. Tikėtina, kad buvęs vidaus reikalų ministras Ronaldas Plasterkas, buvęs Darbo partijos (PvdA) atstovas, taps kitu Nyderlandų premjeru.

Jis taip pat vadovavo deryboms dėl koalicijos. Neaišku, ar jam pavyks išlaikyti pakankamą valdančiųjų partijų paramą per ilgesnį laiką.

Finansų ministerija paprastai atitenka antrajai pagal dydį koalicijos partijai – šiuo atveju, VVD, o Užsienio reikalų ministerijai vadovautų NSC.

Be kabineto klausimų, dėl koalicinės vyriausybės programos gali kilti nemažai konfliktų ne tik Nyderlanduose, bet ir kalbant apie bendradarbiavimą su Europos Sąjunga.

Vyriausybės programos 10 punktų plane „Coface“ labiausiai išskiria aspektus dėl migracijos, žemės ūkio, energetikos ir fiskalinės politikos.

Į imigraciją bus žiūrima daug griežčiau: bus apsunkinamos sąlygos gauti prieglobsčio leidimus, tam tikromis aplinkybėmis bus galima priverstinai deportuoti prieglobsčio prašytojus, taip pat planuojama apmokestinti studijas ne Europos Sąjungos studentams, mažinti studijų programų anglų kalba skaičių.

Nyderlandai planuoja ir kuo greičiau kreiptis dėl Europos prieglobsčio ir migracijos politikos vykdymo atsisakymo išlygos.

Žemės ūkio srityje naujoji vyriausybė atšauks ankstesniosios schemą dėl Nyderlandų ūkininkų, kuria siekta sumažintų jų gyvulių skaičių ir taip pasiekti ES tikslus dėl anglies dioksido emisijų ir nitratų kiekio vandenyje.

Ji pabrėžia, kad ūkiuose nebus priverstinai mažinamas gyvulių skaičius. Iš dabartinių priemonių bus pašalintas didžiausias leistinas azoto kiekis, išskiriamas fermų, ir nebus priimtos jokios naujos ES taisyklės.

Energetikos politikos srityje, anot naujosios vyriausybės, namų savininkai nuo 2026 metų neprivalės keisti katilų šilumos siurbliais, nors tai yra numatyta ES reglamentuose.

Vykdydama fiskalinę politiką naujoji vyriausybė įsipareigojo remti vidutines pajamas gaunančius asmenis ir įmones. Siekiant šio tikslo, iki 2028 metų iš viso planuojama sumažinti išlaidas 14 mlrd. eurų.

Ilgalaikėje perspektyvoje vyriausybė taip pat planuoja sumažinti savo įnašą į ES biudžetą 1,6 mlrd. eurų per metus nuo 2028-ųjų iki 2034-ųjų.

Nors visos šios priemonės prieštarauja ES politikai, kai kurios iš jų, pavyzdžiui, ribojimai studentams iš ne ES šalių, yra realistiškesnės už kitas.

Nyderlandų atsisakymas laikytis ES prieglobsčio ir migracijos politikos yra mažai tikėtinas, nes tam reikėtų keisti ES sutartis, o tam vėlgi reikėtų visų valstybių narių pritarimo. Nors Danija ir Airija iš tiesų užsitikrino šios politikos vykdymo atsisakymo galimybę, jos tai padarė per derybas dėl ES sutarčių pakeitimų.

Todėl daugelį minėtų priemonių reikia vertinti kaip politinius pranešimus, teigė „Coface“. Kai kurias priemones būtų galima sušvelninti arba suderinti, tačiau lieka abejonių, ar politika, kuri yra visiškai priešinga ES reglamentams, galėtų užsitikrinti palaikančią daugumą ir paramą parlamente ar net pačioje valdančiojoje koalicijoje.