E. Macronas pirmadienį vedė derybas su apklausose pirmaujančiu Vokietijos finansų ministru ir vicekancleriu Olafu Scholzu iš kairiojo sparno SPD, o trečiadienį susitiko su Arminu Laschetu iš A. Merkel konservatorių CDU partijos, atsiliekančios po aferų temdomos kampanijos.

Nors derybos Eliziejaus rūmuose vyksta už uždarų durų ir be jokių bendrų pareiškimų spaudai, abiejų susitikimų seka ir laikas Vokietijoje sukėlė intensyvias spėliones, ką galimai remia Paryžius ar kam prognozuoja pergalę. E.Macronas priėmė O. Scholzą geras dvi dienas prieš susitikimą su A.Merkel įpėdiniu A. Laschetu, tačiau visai nesusitiko su žaliųjų kandidate Annalena Baerbock, kuri vienu metu buvo laikoma galima būsima kanclere.

„Vizitai Paryžiuje suteikia Vokietijos rinkimų kampanijai neįprastai europietišką dimensiją, – rašo dienraštis „Die Welt“. – Tai, kad E. Macronas pirmą priėmė O. Scholzą, gali būti tik atsitiktinumas, net jei būrėjai iš politinių kavos tirščių tai vertintų kaip slaptą pirmenybės ženklą.“

Rinkimų laikas ir naujojo kanclerio pasirodymas – gal tik po kelių mėnesių derybų dėl koalicijos – labai svarbus E. Macronui, nes jis norės kuo greičiau pradėti dirbti su naujuoju vadovu, kai 2022 m. sausį Paryžius perims pirmininkavimą Europos Sąjungai. E. Macronas po A. Merkel pasitraukimo greičiausiai bus laikomas galingiausiu ES politiku. Jis nori pasinaudoti pirmininkavimu siekdamas įgyvendinti plataus užmojo ekonominę darbotvarkę ir savo strateginės autonomijos doktriną, kad Europa mažiau priklausytų nuo JAV. Tai tapo dar svarbiau, kai Talibanui perėmus Afganistaną ir JAV staiga pasitraukus iš šios šalies susidarė vakuumas, kurį užpildyti Europa bejėgė.

„E. Macronas nori išsiaiškinti potencialius nugalėtojus, kad pamatytų, kokią erdvę turi manevrui, kad galėtų parengti Prancūzijos pirmininkavimo ES programą“, – sakė Paryžiaus Sorbonos universiteto Prancūzijos ir Vokietijos santykių specialistė Helene Miard-Lacroix.

E. Macronas palaikė nuoširdžius santykius su A. Merkel, nors protarpiais būta įtampos dėl Vokietijos griežtos biudžeto politikos, tad Paryžius tikisi lankstesnio požiūrio, jei rinkimus laimės O. Scholzas.

Kandidatų kvietimas derybų prieš rinkimus yra neatskiriama diplomatinio protokolo dalis. Tačiau tokie susitikimai taip pat siunčia aiškų signalą. Pavyzdžiui, prieš 2017 metų rinkimus Prancūzijoje A. Merkel susitiko ir su dešiniųjų kandidatu Francois Fillonu, ir su centristu E. Macronu, bet ne su kraštutinių dešiniųjų lydere Marine Le Pen. 2012 -aisiais A. Merkel nesusitiko su socialistu Francois Hollande'u, kuris vėliau ir laimėjo prezidento postą, vietoj to ji pademonstravo paramą šio varžovui Nicolas Sarkozy.

„Olafas Scholzas ir Arminas Laschetas abu žino, kad kelionė į Prancūziją, kuri yra svarbiausia Vokietijos partnerė ES, negali pakenkti rinkimų kampanijai, – rašo „Der Tagesspiegel“. – Pasirodymas kartu su Prancūzijos prezidentu E. Macronu gali byloti, kad esate tinkamas būti kancleriu“.