Ambicingas ES projektas "Rytų partnerystė" šią savaitę girgždėdamas pajudėjo iš vietos. Bendrijos laukia rimtas egzaminas. Ar jai pavyks eksportuoti politinį ir ekonominį stabilumą į kaimyninį regioną? Analitikai rauko antakius. Kaimynystės politika, į kurią buvo dedama daug vilčių, lūkesčių nepateisino. Ar galima daug tikėtis iš naujo projekto?

Briuselis šįkart nusiteikęs ryžtingai. Skirtingai nuo Kaimynystės politikos, "Rytų partnerystės" programa suteikia jos dalyviams didesnių vilčių – asociacijos sutartis, laisvą prekybos zoną, supaprastintą vizų režimą. ES taip pat pasiryžusi skirti pinigų programos narių socialinėms ir ekonominėms reformoms.

Paskaičius oficialius dokumentus, "Rytų partnerystė" atrodo įkvepianti, bet pažiūrėjus į šešis ES "partnerius" – Baltarusiją, Ukrainą, Moldovą, Gruziją, Armėniją ir Azerbaidžaną – apima neviltis. Keturios iš šių valstybių yra įsivėlusios į teritorinius konfliktus, tik dvi – Ukraina ir Gruzija – gali pasigirti demokratiškais rinkimais. Tačiau Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis tapo neprognozuojamas, o Ukrainoje po Oranžinės revoliucijos įsivyravo chaosas. Baltarusija buvo, yra ir bent artimiausioje ateityje liks autoritarine valstybe. Ne toliau pažengė Moldova, Azerbaidžanas ir Armėnija.

Ką gali padaryti Briuselis su tokiais "partneriais"? Priversti imtis reformų jis negali – ketvirtadienį Prahoje paskelbta vos septynių puslapių deklaracija nieko neįpareigoja. Suvilioti į valdžią tvirtai įsikabinusius lyderius nebus lengva, mat "Rytų partnerystė" nenumato svarbiausio "saldainiuko" – narystės ES. "Nupirkti" juo labiau nepavyks, nes už 600 mln. eurų šešiose valstybėse nedaug tenuveiksi.

Punktas apie bendromis vertybėmis paremtą bendradarbiavimą, įtrauktas į Prahos deklaraciją, ne vienam sukėlė šypseną. Baltarusijos vadovas Aleksandras Lukašenka atsisakė atvykti į Prahą, nors buvo pakviestas. Turbūt suprato, kad ten ne visi sutiks paspausti jam ranką. Po tokio spektaklio "Rytų partnerystės" projektą iš karto būtų galima palaidoti.