„Kremliui nepavyko suardyti sąjungininkų vienybės. Jo pakartotinės nesėkmės rodo, kad Rusijos valdantysis elitas tiesiog nesugebės to padaryti. Nors Rusijos diversijos ir įtakos akcijos tikrai vyksta, neturėtume kurti grėsmių ten, kur jų nėra: ne kiekvienas įvykis atspindi sumanų planą ar visagalę Kremliaus ranką – dažnai tai tiesiog sutapimas“, – įžangoje sako Estijos užsienio žvalgybos tarnybos generalinis direktorius Kaupo Rosinas.
Nepaisant savo nekompetencijos, Rusija išlieka pavojinga, todėl, norint užkirsti kelią rusiško pasaulio ekspansijai, negalima prarasti budrumo.
„Panikai nėra pagrindo, – sako K. Rosinas. – Estijos užsienio žvalgybos tarnybos vertinimu, ateinančiais metais Rusija neketina kariniu būdu pulti Estijos ar kurios nors kitos NATO valstybės. Tikėtina, kad kitais metais pateiksime panašų vertinimą, [...] mūsų užduotis – užtikrinti, kad taip išliktų rytoj ir ateityje.
Rusijos karinė reforma sustiprins jos ginkluotųjų pajėgų pajėgumus ateinančiais metais. Norėdamos su tuo kovoti, Estija ir NATO turi toliau investuoti į gynybą. Rusijos jėgų pusiausvyros skaičiavimai visada turi būti mūsų naudai. [...] Būtent tvirtas ir nuolatinis rengimasis iš tiesų atgraso Rusiją. Jį palaikydami mes parodome Rusijai savybes, kurių ji labiausiai bijo: kad esame laisvi, ryžtingi ir atsparūs ir kad patys priimame sprendimus be jokios prievartos ar spaudimo iš niekieno pusės.“
Akiratyje Baltijos regionas
Viena iš svarbiausių ataskaitos dalių skirta Maskvos pastangoms per akademines struktūras ir vadinamąjį Baltijos–Skandinavijos makroregiono (BSM) projektą atkurti įtaką Baltijos jūros regione.
Ši iniciatyva atsirado regione reikšmingai sumenkus Rusijos strateginiams pajėgumams. Suomijos ir Švedijos įstojimas į Aljansą iš esmės pavertė Baltijos jūrą NATO dominuojama erdve – Maskva neteko dalies manevro laisvės. Be to, „Rusijos strateginė padėtis regione susilpnėjo, nes šalis neteko prieigos prie pagrindinių regioninio bendradarbiavimo formatų, tokių kaip Baltijos jūros valstybių taryba ir Šiaurės ministrų taryba“. Taigi BSM koncepcija nėra spontaniška akademinė idėja – tai struktūrinis atsakas į politinę ir institucinę izoliaciją.
Maskvos oficialiame diskurse Baltijos jūros regionas dabar vadinamas BMS. Šio projekto plėtrą inicijavo Rusijos prezidento administracijos Tarpvalstybinio bendradarbiavimo departamentas, kuris nuo 2021 m. planuoja ir koordinuoja Kremliaus politiką Baltijos valstybių ir Baltarusijos atžvilgiu. 2023 m. BSM koncepcija buvo išplėsta – dabar apima dar ir Suomiją, Švediją, Daniją, Norvegiją, Vokietiją ir Lenkiją.
Pseudoakademiniai ryšiai
Ši struktūra veikia pagal tradicinę Kremliaus praktiką – per formaliai civilines, tačiau faktiškai valstybės kontroliuojamas institucijas. Tarpvalstybinio bendradarbiavimo departamentas, laikydamasis įprastų Kremliaus metodų, įdarbina žvalgybos patirties turinčius asmenis, naudoja žvalgybos veiklos metodus.
2022 m. Rusijos mokslinių tyrimų institucijoms buvo nurodyta sukurti specialius padalinius, kurie užsiimtų BMS. Jų pagrindinė užduotis – rengti analizes prezidento administracijai ir atkurti kontaktus su Baltijos jūros regiono mokslininkais ir politikos formuotojais.
Estijos žvalgyba pabrėžia: Rusijos prezidento administracija visapusiškai kontroliuoja šį tinklą: „Ji ne tik tvirtina BSM laboratorijų tyrimų temas, bet ir nustato tyrėjų, dalyvaujančių projektuose, sąrašą.“
Dar svarbiau – šių tyrimų rezultatai neskirti akademinei bendruomenei: BSM tyrėjų parengtos analizės kartu su ataskaitomis apie jų kontaktus su Baltijos jūros valstybių mokslo bendruomenėmis pirmiausia teikiamos prezidento administracijai ir saugumo tarnyboms.
Estijos žvalgyba identifikavo aštuonias institucijas, dalyvaujančias BSM projekte ir veikiančias kaip šios įtakos infrastruktūros dalis: Rusijos mokslų akademijos (RMA) J. Primakovo pasaulio ekonomikos ir tarptautinių santykių institutas, RMA Europos institutas, Maskvos valstybinis tarptautinių santykių institutas, Rusijos valstybinis humanitarinių mokslų, Valstybinis humanitarinių mokslų akademinis, Sankt Peterburgo valstybinis, I. Kanto Baltijos federalinis ir Pskovo valstybinis universitetai.
Įtakos operacijos
Vienas iš BSM produktų – tarptautinis diskusijų formatas „Baltijos platforma“. Oficialiai jis pristatomas kaip akademinio dialogo erdvė, tačiau jo veikimo logika atitinka įtakos operacijų modelį: „Dialogas pradedamas nepolitinėmis temomis, tokiomis kaip aplinkos problemos Baltijos jūroje, bet palaipsniui pereinama prie saugumo architektūros, sankcijų politikos ir kitų politinių klausimų.“
Tačiau per daugiau nei dvejus veiklos metus nepavyko užmegzti aktyvių mainų tarp Rusijos mokslininkų ir jų kolegų iš Baltijos jūros regiono šalių.
Siekiant sukurti tarptautinio legitimumo įspūdį, į diskusijas įtraukiami Baltarusijos atstovai ir „ekspertai“ iš Kinijos, Indijos ir kitų šalių. Tai, Estijos žvalgybos vertinimu, byloja, kad Rusija stokoja naujų, regioną išmanančių ekspertų.
Ataskaita perspėja, kad visos Rusijos tarptautinio mokslinio bendradarbiavimo iniciatyvos yra Kremliaus įtakos aparato dalis ir glaudžiai susijusios su saugumo tarnybomis. BSM rėmuose siūlomas ekologinis bendradarbiavimas taip pat siekia politinių tikslų.
Dokumente teigiama, kad Kremliui lojalūs tyrėjai gali sąmoningai kurstyti baimę, pateikdami aplinkos katastrofos scenarijus, siekdami įtikinti regiono valstybes, kad, siekdamos išvengti blogiausių padarinių, jos privalo bendradarbiauti su Rusija.
Be to, BSM tinklo tyrėjai pataria Maskvai kištis į Baltijos ir Skandinavijos šalių vidaus politiką; kenkti jų užsienio, saugumo, ekonomikos ir energetikos politikai; kaltinti šias valstybes žmogaus teisių pažeidimais rusakalbių atžvilgiu; kaltinti jas Rusijos stačiatikių bažnyčios persekiojimu ir istorijos klastojimu.
Estijos žvalgyba rekomenduoja vienintelę veiksmingą atsakomąją priemonę – visiškai vengti bendradarbiavimo su Rusijos ir Baltarusijos universitetais ir tyrimų institucijomis.
„Ironiška, bet Rusija pati sukūrė priešnuodį nuo savo įtakos pastangų: kariaudama su Ukraina, ji izoliavosi ir prarado didžiąją dalį ryšių su Vakarais. Dėl to metaforinis „BSM tyrimų laivas“, dabar įstrigęs NATO dominuojamos Baltijos jūros užkampyje, jau pradeda rūdyti ir leisti vandenį.“
Tyrėjai gali sąmoningai kurstyti baimę, pateikdami aplinkos katastrofos scenarijus, siekdami įtikinti regiono valstybes, kad jos privalo bendradarbiauti su Rusija.
Taikinys – Armėnija
Maskvos bandymas per akademines struktūras susigrąžinti įtaką Baltijos regione yra platesnės geopolitinės konfrontacijos dalis.
Rusija aktyviai dirba siekdama pakeisti nusistovėjusią tarptautinę tvarką. Jos pretenzijos į didžiosios valstybės statusą remiasi Vakarų ir tarptautinių institucijų, kurios iš esmės palaiko demokratiją ir žmogaus teises, silpninimu.
Maskva stengiasi pritraukti vadinamuosius globaliuosius Pietus, siekdama sumažinti Vakarų įtaką. Pagrindiniai Rusijos naratyvai – esą Vakarai, saugodami intelektinę nuosavybę, riboja prieigą prie išteklių šalims, siekiančioms modernizuoti savo ekonomiką; klimato politika naudojama kaip nesąžiningos konkurencijos įrankis, o sankcijos Rusijos gynybos pramonei iš tikrųjų skirtos išsaugoti Vakarų hegemoniją.
Tačiau ataskaita atskleidžia cinišką tikrovę: Rusija laiko globaliuosius Pietus ne partneriais, bet priemonėmis Vakarų įtakai mažinti.
Kitokių tikslų, nei deklaruoja, Maskva sieka ir dar 2021 m. gruodį įsteigta Levo Tolstojaus taikos premija. Rusijos istorijos draugijos pirmininko, Užsienio žvalgybos tarnybos direktorius Sergejaus Naryškino kartu su Rusijos prezidento patarėju Vladimiru Medinskiu inicijuotas apdovanojimas – alternatyva Nobelio taikos premijai. Pirmoji premija 2024 m. buvo paskirta Afrikos Sąjungai, o 2025 m. – Vidurio Azijos valstybių Kirgizijos, Uzbekijos ir Tadžikijos prezidentams.
„Išplėstas bendradarbiavimas leidžia Maskvai skleisti antivakarietiškus naratyvus, gauti išteklių nesukeliant sankcijų ir nukreipti įstrigusius studentus į frontą“, – demaskuoja dokumento autoriai.
Rusijos valdžios institucijų duomenimis, pernai šalies universitetuose mokėsi mažiausiai 35 tūkst. studentų iš Afrikos. Tačiau anksčiau draugiški santykiai buvo aptemdyti kelių Afrikos ambasadų formaliais protestais, raginančiais Rusijos užsienio reikalų ministeriją garantuoti jų piliečių teises. Priežastis – Rusijos gynybos ministerijos praktika siųsti Afrikos studentus į frontą Ukrainoje. Taip svetimame kare atsidūrė šimtai Zambijos, Tanzanijos, Gvinėjos, Kamerūno, Eritrėjos, Nigerijos ir kitų valstybių piliečių.
„Kremlius ypač susirūpinęs dėl augančio Vidurio Azijos lyderių pasitikėjimo savimi ir „nacionalistinės“ inteligentijos. Todėl „Rusija ir toliau elgiasi kaip kalėjimo prižiūrėtojas posovietinėje erdvėje“, – rašoma ataskaitoje.
Po nesėkmingo bandymo padaryti įtaką rinkimams Moldovoje, kainavusio Kremliui apie 150 mln. dolerių, jis analizuoja klaidas, verbuoja naujus agentus ir kuria naujus įrankius.
Dokumento autoriai primena pernai rugpjūtį Vašingtone įvykusį Armėnijos premjero ir Azerbaidžano prezidento susitikimą, kurio metu patvirtintas taikos susitarimas tarp šių dviejų šalių. Šis įvykis žymi Rusijos išstūmimo iš viso Pietų Kaukazo, kurį Maskva savo žeme laiko nuo pat XIX a., pradžią.
Ataskaita prognozuoja: Rusija 2026 m. veikiausiai pradės plataus masto įtakos kampaniją prieš Armėniją. Ja bus siekiama padaryti poveikį Armėnijos parlamento rinkimams, pašalinti premjerą Nikolą Pašinianą ir atvesti į valdžią Vyriausybę, kuri tariamai būtų nacionalistinė, bet iš esmės būtų Rusijos kontroliuojama.
Antrasis – ir ne mažiau svarbus – veiksnys yra sankcijos, apribojančios prieigą prie Vakarų technologijų.
Sankcijų poveikis
Karas Ukrainoje sistemingai sekina Rusijos ekonomiką ir didina ekonominio ir socialinio nestabilumo riziką. Estijos užsienio žvalgybos vertinimu, 2025 m. tapo esminiu lūžio tašku – laikotarpiu, kai karo ekonomikos „atsparumo“ naratyvas pradėjo byrėti, o viešojoje erdvėje vis atviriau kalbama apie neišvengiamą sulėtėjimą ir struktūrines problemas.
Kaip konstatuoja žvalgyba, „gynybos sektorius plečiasi civilinės ekonomikos sąskaita“. Iki 2025 m. rudens Rusijos gamybos įmonės verslo klimatą vertino žymiai blogiau nei 2022 m. pavasarį. Tai nėra vien nuotaikų klausimas: „investicijos į ilgalaikį kapitalą pirmąjį 2025 m. pusmetį staigiai sulėtėjo“, o tai reiškia, kad nei technologinė modernizacija, nei su ja susijęs produktyvumo augimas nėra tikėtini nei trumpuoju, nei ilguoju laikotarpiu.
Sankcijos turėjo aiškų ir reikšmingą poveikį: atkirtus Rusiją nuo tarptautinių kapitalo rinkų, Vyriausybė priversta skolintis vidaus rinkoje. Žemos energijos žaliavų kainos ir stiprus rublis reikšmingai sumažino pajamas iš užsienio prekybos, todėl ji nebepadeda augti ekonomikai. Einamosios sąskaitos perteklius, kuris 2022 m. antrąjį ketvirtį siekė 77 mlrd. JAV dolerių ir padėjo absorbuoti pradinį sankcijų šoką, 2025 m. tuo pačiu laikotarpiu sumažėjo iki vos 17 mlrd. dolerių.
Beveik visi Rusijos vidaus civilinės ekonomikos sektoriai arba jau išgyvena recesiją, arba atsidūrė ties jos slenksčiu. Vienintelis paklausos augimo šaltinis – karinės išlaidos, finansuojamos iš ir taip skylėto valstybės biudžeto. Tačiau net šios paklausos nepakanka ekonomikai kaip visumai išlaikyti.
„Spartus augimas apsiriboja tik šaudmenų, precizinių ginklų gamyba ir sektoriais, susijusiais su elektroniniu karu ir dronais.“ Likusi gynybos pramonės dalis atsilieka nuo civilinio sektoriaus su vienų dvejų metų vėlavimu, todėl „tikėtina, kad ir karinio-pramoninio komplekso gamybos apimtys 2026 m. taip pat stagnuos“.
„Smunkanti ekonomika, tušti degalų bakai ir žudikų bei prievartautojų grįžimas iš fronto stipriai smogė paprastiems rusams. Istorija rodo, kad kai varžtai per daug užsukti, rusai kartais rasdavo drąsos šokti į nežinią“, – ataskaitos įžangoje rašo K. Rosinas.
Kelerius metus Rusijos federalinis biudžetas buvo planuojamas neatsižvelgiant į realybę. Tad vien per 2025 m. jis buvo pakeistas dukart, kai kurie pirminiai rodikliai buvo pakeisti neatpažįstamai. Pvz., iki rugsėjo deficitas išaugo beveik penkis kartus nei buvo planuota. Šį drastišką padidėjimą lėmė nebekontroliuojamos išlaidos karui ir beveik 10 proc. mažesnės, nei planuota, pajamos.
Nuo plataus masto invazijos pradžios Rusijos žalios naftos gavyba kasmet mažėja. 2025 m., nepaisant OPEC+ gamybos apribojimų panaikinimo, žalios naftos gamyba neatsigavo. Pagrindinė priežastis – išteklių bazės blogėjimas. Neeksploatuojamus gręžinius vis labiau užlieja gruntiniais vandenys, lengvai prieinami Vakarų Sibiro ištekliai senka. Be to, sumažėjo investicijos, skirtos gamybos lygiui palaikyti.
„Antrasis – ir ne mažiau svarbus – veiksnys yra sankcijos, apribojančios prieigą prie Vakarų technologijų.“ Be importuotos įrangos ir ekspertinių žinių Rusija negali išnaudoti sunkiai pasiekiamų telkinių ar pagerinti esamų efektyvumą.
2025 m. „vidutinis rusas dar aštriau suvokė gilų karo poveikį kasdieniam gyvenimui“. Valdžios atstovai pradėjo atvirai kalbėti apie poreikį sumažinti viešųjų išlaidų sritis, kad būtų padengtos karo išlaidos. Konkurencija dėl mažėjančių išteklių paskatino atpirkimo ožių medžioklę – tą byloja 2025 m. užfiksuotas neįprastai didelis korupcijos bylų, susijusių su aukšto rango pareigūnais, skaičiaus.
2026 m. Rusijos BVP greičiausiai susitrauks, o ekonominio ir socialinio nestabilumo rizika – augs. „Galimi tiek infliaciją, tiek defliaciją skatinantys recesijos scenarijai, o sprendimas didele dalimi priklauso nuo Rusijos Vyriausybės.“ Tačiau, kaip pabrėžia žvalgyba, „nors ekonominė krizė galima, visiškas Rusijos ekonomikos žlugimas išlieka labai mažai tikėtinas“. Labiau tikėtina, kad finansinės temos politiniams sprendimams turės daug didesnę reikšmę nei anksčiau.
Karinės pramonės sunkumai
Su finansiniais sunkumais susiduria net ir Rusijos didžiausias gynybos pramoninis konglomeratas „Rostec“. Beveik pusė valstybinės Jungtinės variklių statybos korporacijos įmonių restruktūrizuojamos. Biudžeto gairės 2026 m. draudžia bet kokias investicijas ar išlaidas, kurios nėra griežtai būtinos esamoms valstybės gynybos sutartims įvykdyti.
Rusijos gynybos pramonės įmonės skolingos dideles sumas tiekėjams, kartu laukia mokėjimų iš savo klientų. Anksčiau pasirašytos ilgalaikės sutartys dabar nuostolingos dėl sparčiai išaugusių kainų. Be to, apyvartinio kapitalo paskolų palūkanų normos rinkos sąlygomis viršija 20 proc. per metus.
Tačiau Estijos užsienio žvalgyba pažymi, kad „sankcijų varginamas Rusijos karinės pramonės kompleksas toliau funkcionuoja tarpininkų, kurie užtikrina dvejopo naudojimo prekių srautą į šalį, dėka“. Importuoti bandoma net bazinius komponentus, nes vietinė pramonė nepajėgi jų pagaminti reikiamos kokybės.
Todėl valstybė mobilizavo visas struktūras, veikiančias užsienyje, įskaitant žvalgybos tarnybas. Ypatingą vaidmenį šiame procese atlieka Rusijos karinė žvalgyba (GRU).
Rusijos karinė reforma sustiprins jos ginkluotųjų pajėgų pajėgumus ateinančiais metais. Norėdamos su tuo kovoti, Estija ir NATO turi toliau investuoti į gynybą.
Šnipai – kontrabandininkai
Ataskaitoje nurodoma, kad apie 100 GRU pareigūnų leidžia darbo dienas aiškindamiesi produktų kodus, kainas ir logistikos grandines. Bandymai apeiti sankcijas – ne pavienė iniciatyva, o sisteminė valstybės koordinuojama veikla.
Nuo 1990-ųjų GRU pareigūnai kūrė importo ir eksporto įmones Rusijoje, kurios veikė kaip priedangos struktūros įsigyti prekių užsienyje. Po 2022 m. jų judėjimui Šengeno erdvėje smarkiai sumažėjus, Maskva perėjo prie netiesioginių metodų: kuriami bendri verslai užsienyje su vietos verslininkais; tarptautiniai prekybos renginiai naudojami naujiems kontaktams užmegzti; mezgami ryšiai su užsienio partneriais ir Rusijos logistikos įmonių vadovais, kad šie būtų įtraukti į sankcijų apėjimo schemas.
Dažnai tikroji prekių paskirtis slepiama, o tarpininkai net nežino, kad padeda tiekti sankcionuotas prekes. GRU pareigūnai dabar keliauja daugiausia į trečiąsias šalis – Turkiją, JAE, Kiniją, Tailandą, Malaiziją, Balkanų valstybes – ir remiasi vietos ambasadose dirbančiais žvalgybos rezidentais.
Ataskaita išsamiai analizuoja Maskvoje 1996 m. įkurtą bendrovę „Neptun Ko Ltd“. Anksčiau ji prisistatė kaip importo-eksporto įmonė, dirbanti Rusijoje, NVS, ES ir Pietryčių Azijoje, tiekusi mechanikos komponentus, diagnostinę įrangą, elektroniką. Tarp klientų minimos Rusijos saugumo institucijos ir didelės valstybinės įmonės – „Rosatom“, „Rosneft“, „Lukoil“.
Dabar svetainėje nebelikę nuorodų į Rusiją – įmonė prisistato kaip Egipto N.E.S.T. Tačiau Rusijos registrų dokumentai rodo, kad ji tebėra registruota Rusijoje. Nuo 2008 m. jos generalinis direktorius – GRU pareigūnas Aleksandras Matrosovas. Iš viso tarp esamų ar buvusių bendrovės vadovų Estijos žvalgyba nustatė mažiausiai dešimt GRU pareigūnų.
Pastaraisiais metais įmonė užsiėmė mikroelektronikos ir laboratorinės įrangos pirkimu per Pietryčių Aziją. Per pirmuosius plataus masto karo metus A. Matrosovas per Kinijos tiekėją „Ardis Trading“ įsigijo daugiau nei 0,5 mln. eurų vertės puslaidininkių Rusijos kariniam-pramoniniam kompleksui. Kitas partneris Kinijoje – „Shine Resource (Qingdao) Co., Ltd“, padėjusi gabenti į Rusiją JAV gamintojo „Quaser“ ir Kinijos „Bosunman“ įrangą.
GRU ne tik importuoja, bet ir padeda realizuoti rusišką produkciją „draugiškose“ valstybėse. Tačiau pati sistema susiduria su vidinėmis problemomis. Ataskaitoje nurodoma, kad dėl tiesioginio GRU dalyvavimo pirkimuose pareigūnai kartais dirbtinai didina kainas. Be to, sankcijos, darbo krūvis, personalo stoka ir klientų skundai dėl vėlavimų ir prastos kokybės sekina net patyrusius pareigūnus.
Dronų armija
„Rusijos karinė reforma ateinančiais metais sustiprins jos ginkluotųjų pajėgų pajėgumus. Kad tai atremtų, Estija ir NATO turi toliau investuoti į gynybą. Galių pusiausvyra visada turi būti mūsų naudai, – rašo K. Rosinas. – Tvirtas ir nuolatinis rengimasis tikrai atgraso Rusiją. Jį išlaikydami demonstruojame Rusijai tas savybes, kurių ji bijo labiausiai: kad esame laisvi, ryžtingi ir atsparūs ir kad priimame sprendimus niekieno neverčiami ir nespaudžiami.“
Estijos žvalgyba atkreipia dėmesį į pernai rudenį Rusijos ginkluotosiose pajėgose įkurta dronų armija. Siekiama sukurti apie 190 bepiločių sistemų batalionų, kurie veiktų pagal vieningą standartizuotą taktiką.
„Bet kuriame būsimame konflikte su Rusija sąjungininkai turi būti pasirengę susidurti su priešininku, kuris naudoja bepilotes sistemas dideliu mastu – strateginiu, operaciniu ir taktiniu lygmenimis sausumoje, ore ir jūroje“, – įspėja Estijos užsienio žvagybos tarnyba. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado Oleksandro Syrskio teigimu, bepiločiai oro aparatai kare sukelia iki 70 proc. ginklų ir karinės įrangos nuostolių.
Rusijos karinis jūrų laivynas kuria puolamojo tipo bepiločių laivų padalinius. Oro ir kosminėse pajėgose veikia brigada GROM „Kaskad“ UAV.
Baltijos laivyne suformuotas bepiločių jūrų atakos mašinų pulkas ir bepiločių orlaivių pulkas, tiesiogiai pavaldus Leningrado karinei apygardai. Šiuo metu šie daliniai yra komplektuojami, apginkluojami ir aprūpinami įranga. Artimiausiais metais Baltijos laivynas taip pat greičiausiai suformuos bepiločių orlaivių pulką, 6-osios jungtinės ginkluotosios armijos divizijose turėtų būti įsteigti bepiločių orlaivių batalionai. Šie daliniai papildys esamus Rusijos žvalgybos, jūrų smūgio, netiesioginės ugnies ir tikslaus smūgio pajėgumus artimiausioje Estijos aplinkoje.
Rusijos Vyriausybė pradėjo nacionalinį bepiločių oro aparatų plėtros projektą, siekdama skatinti viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimą. „Plane numatyta iki 2030 m. išmokyti 1 mln. dronų operatorių, o 75 proc. Rusijos mokyklų įgyvendinti su bepiločiais oro aparatais susijusį mokymosi kursą.“
Kaupia amuniciją
Nuo 2021 m. Rusijos karinės pramonės kompleksas artilerijos amunicijos gamybą padidino daugiau nei septyniolika kartų – anot Estijos žvagybos, tai rodo, kad „Rusija, labai tikėtina, ruošiasi būsimiems konfliktams net tęsiantis jos karui prieš Ukrainą“.
2025 m. Rusijos bendra artilerijos amunicijos išeiga siekė maždaug 7 mln. sviedinių, minosvaidžių sviedinių ir raketų. Visa tai Rusijos ginkluotosioms pajėgoms kainavo apytiksliai 1 trln. rublių (maždaug 10,6 mlrd. eurų). Tačiau vieneto savikaina Rusijai išlieka, palyginti, maža. Pavyzdžiui, senesnio modelio 152 mm sviedinys valstybinių pirkimų metu kainuoja apie 1 050 eurų – kelis kartus pigiau nei panašūs 155 mm sviediniai, pagaminti Vakarų šalyse.
Be to, Rusija importuoja artilerijos amuniciją iš Irano ir Šiaurės Korėjos, tad, tikėtina, galės papildyti dalį savo strateginių artilerijos amunicijos atsargų net vykstant karui su Ukraina. Tokios atsargos Kremliui yra kritiškai svarbios planuojant kitus konfliktus.
Sprogmenys gaminami daugiausia valstybei priklausančio „Rostec“ konglomerato dukterinėje įmonėje „Specchimija“, turinčioje šalyje apie dešimt gamybos įmonių. Iki 2022 m. Rusijos parako pramonė beveik visiškai priklausė nuo medvilnės celiuliozės importo iš Vidurio Azijos, kuri buvo perdirbama į nitroceliuliozę. Nuo 2023 m. Rusija stengiasi gaminti nitroceliuliozę iš vietinės medienos ir linų celiuliozės. Šios pastangos, tikėtina, buvo sėkmingos, nes „Specchimija“ tapo svarbia nauja Rusijos celiuliozės gamintojų kliente.
Antrasis svarbus nitroceliuliozės komponentas – koncentruota azoto rūgštis arba, alternatyviai, azoto ir sieros rūgščių mišinys.
Jis gaminamas tik vienoje vietoje – „Uralchem“ valdomoje Bereznikų chemijos gamykloje. Koncentruota azoto rūgštis gaminama tiek Bereznikuose, tiek „EuroChem“ įrenginyje Novomoskovske. Tačiau labai tikėtina, kad reikšmingas gamybos sutrikdymas šiose gamyklose – techninis ar ekonominis – sukeltų rimtų sutrikimų visoje Rusijos amunicijos gamybos tiekimo grandinėje.
Ironiška, bet nė viena iš šių įmonių, gaminančių kritinius komponentus Rusijos karo pramonei, nėra ES sankcijų objektas. Jų antroji pagrindinė verslo sritis yra azoto trąšų gamyba. Įprasta teigti, kad sankcijos tokiems gamintojams neva pakenktų pasauliniam maisto saugumui. Tuo pačiu metu ES azoto trąšų gamyba sumažėjo beveik 14 proc. nuo 2021 iki 2024 m.
„Veteranai“ – pavojus ne tik Rusijai
Kad kompensuotų didžiulius fronte patiriamus nuostolius, Rusija sukūrė naujų karių verbavimo sistemą. Atsakomybė pirmiausia tenka regionams, kurie bet kokia kaina privalo įvykdyti Gynybos ministerijos nustatytas mėnesio ir metų verbavimo kvotas. Pagrindiniai verbuotojų „klientai“ yra iš socialiai pažeidžiamų grupių, įskaitant bedarbius, lėtinius skolininkus, sulaikytus asmenis ar kenčiančius nuo priklausomybių, darbo migrantus. Todėl Rusijos padaliniai didele dalimi susideda iš asmenų, kuriems įprastomis aplinkybėmis neturėtų būti patikėti ginklai.
Ataskaitoje minimi Rusijos tyrėjų duomenys: nuo 2022 iki 2025 m. iš kalėjimų į frontą buvo užverbuota 150–200 tūkst. kalinių. Kiek iš jų nuo to laiko buvo nužudyta arba demobilizuota, nežinoma. Oficiali statistika rodo, kad 2022 m. pradžioje Rusijoje buvo 465 tūkst. kalinių; 2023 m. spalį šis skaičius siekė 266 tūkst. 2025 m. pradžioje Rusijoje buvo apie 313 tūkst. kalinių.
Nors oficialūs naratyvai fronto karius vaizduoja kaip didvyrius ir Rusijos „naująją elitą“, visuomenei tai kelia nerimą. 2025 m. rudenį Levada centro atlikta apklausa atskleidė, kad 39 proc. rusų mano, jog grįžus veteranams, išaugs nusikalstamumas. Įdomu tai, kad pusė apklaustųjų nenorėjo išreikšti nuomonės arba nedrįso to padaryti.
Karo veteranų sugrįžimą į civilį gyvenimą, tikėtina, lydės nusikalstamumo šuolis. Ši rizika aktuali ne tik Rusijai – anot Estijos žvalgybos, Vakarų valstybės taip pat turi įvertinti papildomas grėsmes: organizuoto nusikalstamumo, kylančio iš Rusijos, plitimą; nelegalių ginklų ir sprogmenų prekybos plėtrą; terorizmo ir ekstremizmo plitimą; užsienio piliečių, kovojusių kare, grįžimą į jų gimtąsias šalis.
Todėl „svarbu išlaikyti papildomus kelionių apribojimus ir sustiprintą biografijos tikrinimą vizų paraiškoms iš Rusijos net ir pasibaigus plataus masto karui“. Tai taip pat padės užkirsti kelią Rusijos karo nusikaltėliams patekti į Europą, sako Estijos žvagyba.
M. Rubio tikina – JAV svarbi Europa
Išvykdamas į vakar prasidėjusią Miuncheno saugumo konferenciją JAV valstybės sekretorius Marco Rubio pabrėžė glaudžius Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos ryšius.
„Europa mums svarbi. Esame labai glaudžiai susiję su Europa. Manau, kad dauguma šios šalies žmonių savo kultūrinę ar asmeninę kilmę gali atsekti iki Europos, todėl esame giliai susiję su Europa ir savo ateitimi. Tiesiog turime kalbėti, kaip ta ateitis atrodys“, – ketvirtadienį sakė M. Rubio. Valstybės sekretorius taip pat teigė, kad „senojo pasaulio nebėra“ ir kad pasaulis gyvena naujoje geopolitikos eroje.
Konferencija Miunchene – didžiausias transatlantinis forumas. Trijų dienų renginyje tikimasi sulaukti apie 100 užsienio reikalų ir gynybos ministrų. Šeimininkai itin dažiaugiasi sulauksią daugiau nei pusšimčio JAV parlamentarų. Be to, Miunchene bus daugiau nei 60 valstybių ir vyriausybių vadovų, tarp jų – Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, Didžiosios Britanijos premjeras Keiras Starmeris, Suomijos prezidentas Alexanderis Stubbas. Miunchene taip pat laukiama Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio, Kinijos užsienio reikalų ministro Wang Yi.
Šiemet pirmą kartą Jungtinių Valstijų delegacijai vadovaus ne viceprezidentas, o diplomatijos vadovas. Pernai konferencijoje JAV viceprezidentas J. D. Vance’as griežtai kritikavo Europą, sakė, kad Europai grėsmę kelia ne Kinija, Rusija, bet ji pati.
Manoma, kad šiandien sakydamas kalbą M. Rubio pasirinks taikesnį toną, tačiau sąjungininkams neleis atsipalaiduoti. Jo kalba svarbi norint suprasti JAV užsienio politikos tikslus.
Anot „America First Policy Institute“ – organizacijos, laikomos ideologine D. Trumpo doktrinos kūrėja, – viceprezidento Fredo Fleitzo, M. Rubio pareikalaus aktyvesnio įsitraukimo į savo saugumo stiprinimą, nes JAV nori rūpintis kitomis pasaulio dalimis.
Apie tai, kokius lūkesčius JAV kelia NATO, M. Rubio jau yra užsiminęs neseniai kalbėdamas Senate. Kalbama apie tris prioritetus: dėmesį Arktikos saugumui, povandeninių kabelių apsaugai ir prieigos prie retųjų žemių elementų užtikrinimą. Anot M. Rubio, galima išleisti visus pasaulio pinigus ginklams, „bet jei jų negali pasigaminti, nes neturi specialios mikroschemos, kuriai pagaminti reikia retųjų žemių elementų iš Kinijos, esi didelėje bėdoje“.
Tąkart jis sakė, kad NATO turi būti „permąstyta iš naujo“. „Mes nuolat aiškiname savo sąjungininkams, kad JAV dėmesys sutelktas ne tik į Europą – turime ir kitų įsipareigojimų Indijos ir Ramiojo vandenyno regione, taip pat Vakarų pusrutulyje“, – sakė valstybės sekretorius. Amerika, nors ir yra turtingiausia pasaulio šalis, išteklių neturi beribių.
Prieš kiekvieną didesnę JAV politiko kalbą Europoje auga nerimas, kad bus paskelbta apie amerikiečių karių išvedimą iš Europos. Tačiau F. Fleitzo manymu, ši baimė perdėta. „Kalbama ne apie didelio skaičiaus karių išvedimą, o apie didesnio lankstumo sukūrimą“, – ekspertą citavo „Die Welt“.
Apie šį būtinumą kalbėta ir sausį paskelbtoje JAV Nacionalinėje gynybos strategijoje. „Europa išlieka svarbi, tačiau jos dalis pasaulinėje ekonominėje galioje mažesnė ir toliau mažėja“, – sakė F. Fleitzas. Jo išvada: nors JAV turi išlikti įsitraukusios Europoje, prioritetu jos laikys savo teritorijos apsaugą ir Kinijos atgrasymą.
Šaltinis: KD
Naujausi komentarai