Nuolatinis galvosūkis
Bandymai suprasti Europos santykius su JAV prezidentu Donaldu Trumpu tapo kasdiene ES diplomatų protų mankšta. „Ar jis yra partneris? Retkarčiais. Grėsmė? Kartais. Jėga, pertvarkanti santykius savo sąlygomis? Visada. Akivaizdu tai, kad Europa susiduria su nenuspėjamu, dominuojančiu partneriu, kurio impulsai gali per naktį apversti žemyną aukštyn kojomis“, – taip šiuos santykius apibūdina Briuselio ir JAV kuluarus apžvelgiantis „Politico“.
2025-iesiems skaičiuojant paskutiniąsias dienas, šio leidinio žurnalistų komanda tradiciškai pristatė savo sudarytą kitų metų Europos politinės krypties lyderių sąrašą. Šiemet šis 28 įtakingiausių žemyno politikos veikėjų reitingas yra šiek tiek kitoks, tačiau ir metai buvo nestandartiniai. Kaip teigia „Politico“ komanda, šįkart jiems teko nusižengti savo pačių sukurtai taisyklei: reitingo viršūnėje atsidūrė ne europietis ar Europoje dirbantis žmogus, bet JAV prezidentas.
Interviu su žurnaliste Dasha Burns specialiame „The Conversation“ (liet. „Pokalbis“) epizode prieš kelias dienas D. Trumpas išdėstė savo teoriją, kodėl jis turi tiek daug galios žemyne: „Europa nežino, ką daryti“.
Kaip pagrindinę daugumos Europos tautų nykimo priežastį jis nurodė imigraciją. „Jie nori būti politiškai korektiški, o tai juos daro silpnus“, – pridūrė JAV prezidentas.
Pirmieji antrosios D. Trumpo kadencijos mėnesiai nulėmė sunkius Europos diplomatinius metus. Jo viešas flirtas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu pribloškė net patyrusius politikos apžvalgininkus. Ukrainos lyderio Volodymyro Zelenskio pažeminimas sustiprino baimes, kad Vašingtonas iš sąjungininko virto antagonistu.
Iš tiesų, diplomatinėje arenoje naujoji D. Trumpo administracija išblukino ribą tarp užsienio politikos ir politinių kampanijų. „JAV prezidento dominavimas pakeitė Europos ekonomiką tiek pat, kiek ir jos diplomatiją. Jo energetikos politika „Pirmiausia Amerika“ ir įžūlus JAV naftos bei dujų propagavimas paskatino neigiamą reakciją į Žaliąjį kursą, sustiprinant argumentą, esą Europa klimato kaitos mažinimo veiksmams teikė pirmenybę konkurencingumo ir darbo vietų sąskaita“, – rašoma „Politico“ redakcijos komentare.
„Vašingtono dereguliavimo siekis pakenkė Europos kaip pasaulinės reguliavimo supervalstybės tapatybei. Nuo skaitmeninio privatumo iki dirbtinio intelekto (DI) – senasis Briuselio kruopštaus, moralizuojančio taisyklių kūrimo modelis staiga atrodo neatitinkantis naujų pasaulinių nuotaikų“, – pabrėžia leidinys.
Ir vis dėlto kai kurie Europoje bando išlaisvinti žemyną iš D. Trumpo gniaužtų. ES investuoja į savo gynybą ir strateginę autonomiją. Berlynas ir Kopenhaga kreipiasi į Europos tiekėjus dėl savo augančių arsenalų poreikių ir tyliai pritaria jau seniai žinomai Paryžiaus nuomonei, kad transatlantinis aljansas turi būti gerbiamas, bet pernelyg juo pasikliauti – pavojinga.
Tiesa, specialiame „Politico“ renginyje, skirtame apžvelgti tendencijas, JAV ambasadorius ES Andrew Puzderis bandė nuraminti auditoriją, kad Jungtinės Valstijos nesiruošia išduoti Europos, o ryšiai su ja Vašingtonui tebėra svarbūs.
„Jei prezidentui santykiai su ES neatrodytų būtini, manau, jis manęs nebūtų čia siuntęs. Jis mane, kaip JAV ambasadorių, čia atsiuntė dėl mano su verslu susijusios patirties, kad galėtume išspręsti su verslu susijusias problemas“, – tikino artimas D. Trumpo draugas, teisininkas A. Puzder.
„Manau, kad prezidentas nori matyti Europą, kuri geba apsiginti pati, kuri geba padėti JAV visame pasaulyje (…), jis nori matyti Europą kaip stiprų prekybos partnerį. Visa tai reikalauja stiprios ekonomikos ir stiprių žodžių apie dalykus, kurie turi būti pataisyti, kurie yra ne visiškai tinkami“, – naujoje JAV saugumo strategijoje pateiktą atvirai kritišką požiūrį į Europą bandė sušvelninti ambasadorius.
M. Frederiksen realybėje
Dėl savo pragmatiško požiūrio greta D. Trumpo antroje Europos galingiausiųjų sąrašo vietoje atsidūrė Danijos premjerė Mette Frederiksen. „Mes visi gyvename M. Frederiksen Europoje. Tik to dar nežinome“, – įsitikinę reitingo sudarinėtojai.
48-erių M. Frederiksen pareigas pradėjo eiti 2019 m. kaip jauniausia Danijos premjerė, vadovavusi mažumos Vyriausybei pandemijos, energetikos krizės ir dabar besikeičiančio Europos saugumo kraštovaizdžio metu. Kadaise laikyta kairiųjų idealiste, ji tapo viena pragmatiškiausių žemyno veikėjų.
Pastaruosius šešerius metus Danijos ministrė pirmininkė tyliai visam žemynui eksportavo savo pačios sukurtą griežtosios socialdemokratijos modelį. Ji netgi sugebėjo panaikinti istoriškai įprastą danų euroskepticizmą.
Nors kadaise kritikai M. Frederiksen požiūrį į migracijos valdymą vadino nežmonišku, šiandien jos pozicija vertinama kitaip. Danijos vadinamasis sulaikymo ir deportacijos modelis, pagal kurį prieglobsčio prašytojai laikomi sulaikymo centruose, kol nagrinėjami jų prašymai, ir greitai išsiunčiami, jei jie atmetami, įkvėpė panašias strategijas tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek Italijoje.
„M. Frederiksen taip pat paliko savo žymę ES gynybos strategijoje (...). Jai vadovaujant, Danija rodė pavyzdį, per pastaruosius ketverius metus įsipareigodama pagalbai Ukrainai skirti didesnę nei bet kuri kita ES šalis savo bendrojo vidaus produkto dalį“, – išskiria „Politico”.
M. Frederiksen išties padeda santykinai tvirtos jos pozicijos gimtinėje. Būdama ilgiausiai dirbusia centro kairės lydere Europoje, ji vadovauja koalicijos Vyriausybei, kuri pasirodė esanti atsparesnė nei Prancūzijoje ir mažiau komplikuota nei Vokietijoje. Kitaip nei Lenkijos premjerui Donaldui Tuskui, jai nereikia kovoti su prezidentu, kuris atvirai priešintųsi jos politikai.
Tačiau M. Frederiksen nėra nenugalima. Lapkritį jos Socialdemokratų partija patyrė skaudų pralaimėjimą vietos rinkimuose: pirmą kartą nuo 1903 m. prarasta kelių miestų kontrolė, įskaitant Kopenhagą. Vietos kritikai problemas sieja su M. Frederiksen klaidomis – nuo sprendimo išnaikinti visą 17 mln. audinių populiaciją Danijoje, siekiant užkirsti kelią COVID-19 plitimui, iki abejotino buvusio žvalgybos vadovo įkalinimo. Kai kurie netgi kaltina ją pamišimu dėl valdžios.
Jie nori būti politiškai korektiški, o tai juos daro silpnus.
M. Frederiksen požiūris į kairiųjų kritiką, esą ji pernelyg krypsta dešinėn, iki šiol buvo atmestinas. Savo poziciją ji gynė paprastu, bet logiškai skambančiu klausimu: „Jei jie laikosi geresnės politikos, kodėl jie nelaimi rinkimų?“
„Danijos ministrė pirmininkė nesivargino dalyvauti Europos socialistų partijos susirinkime praėjusį spalį. Ji taip pat nesivargino pasiteisinti, kodėl neatvyko. Nepaisant iššūkių, M. Frederiksen partija išlieka populiariausia Danijoje, ir tikimasi, kad ji kitais metais kandidatuos būti perrenkama“, – prognozuoja „Politico“.
Pokario tabu laužytojas
Ne mažiau svarbia Europos figūra tapo Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas. Šis žmogus laužo Vokietijos pokario tabu.
„Pusę amžiaus dabartinis Vokietijos kancleris įkūnijo savo šalies konservatyviąją ortodoksiją: krikščionis demokratas, atsidavęs subalansuotam biudžetui ir pasirengęs pasitikėti Vašingtonu dėl taikos palaikymo. Dabar, kai žemyne vyksta karas ir Vokietijos ekonomika stringa, F. Merzas perrašė scenarijų: daug išlaidauti, greitai apsiginkluoti ir pareikšti, kad Berlynas – ir likusi Europa – turi būti pasirengę veikti savarankiškai“, – taip politiką mato leidinio redakcija.
Vašingtono virsmas iš nepakeičiamo draugo į nenuspėjamą priešą sukrėtė neseniai 70 metų jubiliejų atšventusį F. Merzą. Anksčiau jis buvo apibūdinamas kaip amerikietiškiausias Vokietijos kancleris, nes dešimt metų dirbo privačiame sektoriuje, įskaitant ir JAV turto valdymo įmonę „BlackRock“. Tačiau tai nesutrukdė F. Merzui tą pačią dieną, kai laimėjo kanclerio postą, pareikšti, kad Europa turi pasiekti nepriklausomybę nuo JAV.
Jis sulaužė vokiečių tradicijas, užsienio reikalų ministru paskirdamas bendrapartietį Johanną Wadephulą – šis portfelis paprastai skiriamas jaunesniesiems koalicijos partneriams. Toks ėjimas vertinamas kaip bandymas sumažinti vidinę trintį ir užtikrinti, kad Berlyno diplomatija vyktų tiesiogiai per kanceliariją.
F. Merzas taip pat paskyrė savo štabo viršininką Jacobą Schrotą naujai sukurtos Nacionalinio saugumo tarybos, kuriai pavesta koordinuoti išsiplėtusį Vokietijos saugumo aparatą ir užtikrinti vieningą gynybos bei užsienio politikos liniją, vadovu.
Didysis sugrįžimas?
Prancūzijos politiniame fronte tapti kelrode ne tik naujajai Paryžiaus, bet ir Europos krypčiai nusiteikusi Marine Le Pen: ji pasirengusi vienam iš savo legendinių sugrįžimų. Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų lyderė, kuriai šių metų kovą buvo uždrausta kandidatuoti į pareigas po apkaltinamojo nuosprendžio už ES lėšų pasisavinimą, – su šiuo nuosprendžiu jai buvo uždrausta penkerius metus eiti valstybės pareigas, – tikisi, kad apeliacinis teismas sausį pakeis jos likimą.
M. Le Pen aiškiai parodė, kad jos negalima ignoruoti, ir rugsėjį padėjo nuversti Vyriausybę. Ji taip pat didina spaudimą savo priešininkui prezidentui Emmanueliui Macronui, bandydama paskatinti jį paleisti Nacionalinę Asamblėją ir surengti pirmalaikius rinkimus.
Tris kartus prezidento rinkimuose dalyvavusi 57-erių M. Le Pen daugiau nei dešimtmetį tempė savo partiją į politinę magistralę. Ji pateko į antruosius rinkimų turus tiek 2017-ais, tiek 2022 m. ir pademonstravo geriausius kraštutinių dešiniųjų rezultatus šiuolaikinėje Prancūzijos istorijoje.
M. Le Pen teigia pasitelksianti visas įmanomas priemones kovai su jai paskelbtu draudimu dalyvauti rinkimuose. O jei draudimas bus paliktas galioti? Jos protežė Jordanas Bardella – partijos prezidentas ir jos delegacijos Europos Parlamente vadovas – yra pasirengęs įsikišti. Apklausos rodo, kad J. Bardellos sėkmės tikimybė gali prilygti pačios M. Le Pen šansams.
Tradicinis amplua
„Provokatorius“, – taip „Politico“ įvardijo Europos galingųjų reitingo penktojoje vietoje atsidūrusį Kremliaus šeimininką. V. Putinas formuoja Europą iš jos pakraščių, rengdamas serijinius agresijos aktus. Praėjus beveik ketveriems metams nuo plataus masto puolimo prieš Ukrainą, 73-ejų Rusijos prezidentas išplėtė mūšio lauką – dabar jis išbando NATO gynybą hibridiniais puolimais, dronų įsiveržimais ir senamadiškais naikintuvais.
V. Putinas daugiau nei dešimtmetį buvo pagrindinis Europos trikdytojas. Kone kiekvienas jo žingsnis vertė Europą permąstyti savo saugumą, ekonomiką ir politinę vienybę, o kiekviena krizė V. Putiną vis labiau įtvirtindavo valdžioje namuose.
Manau, kad prezidentas nori matyti Europą, kuri geba apsiginti pati, kuri geba padėti JAV visame pasaulyje (…), jis nori matyti Europą kaip stiprų prekybos partnerį.
Dabar NATO ir ES kelia klausimus: ar V. Putino spaudimas galiausiai sustiprins Europoje susiformavusias tradicines sąjungas? Ar Rusijos prezidentui pavyks sugriauti pamatus, ant kurių jos buvo pastatytos? Bet kuriuo atveju, V. Putinas jau pasiekė dalį savo tikslo: išmušė Europą iš pusiausvyros ir aiškiai parodė, kad jis yra vienintelis žmogus, kurio šiame žemyne niekas negali ignoruoti.
Kiti vardai
Už pirmojo sąrašo penketuko ribos rikiuojasi Jungtinę Karalystę iš ES išvesti padėjęs ir šiandien aršiausiu premjero Keiro Starmerio (kuris, beje, atsidūrė žemesnėje reitingo pozicijoje) oponentu laikomas Nigelas Farage’as. Tiesa, po visuomenės nuomonės apklausose įvykusio šuolio ir įspūdingo pasirodymo pavasarį vykusiuose vietos rinkimuose tik penkias vietas parlamente turinti jo dešiniųjų pažiūrų partija „Reform UK“ dabar diktuoja Britanijos politikos toną.
Į reitingą įtraukta ir ES vykdomosios valdžios galias turinčios Europos Komisijos galva Ursula von der Leyen, saldžiomis kalbomis D. Trumpo dėmesį išlaikyti kasdien besistengiantis NATO generalinis sekretorius Markas Rutte, kadaise viena radikaliausių ES politinių pakraščių figūrų laikyta, o šiandien valdymo ir gebėjimo įsiklausyti į visuomenės nuotaikas pavyzdžiu tapusi Italijos premjerė Giorgia Meloni.
Tarp kitų Europos politikos viršūnėms labiau įprastų pavardžių minimos ir su ja tiesiogiai nesusijusios. Štai 39-erių Gabrielis Zucmanas turi savo vardu pramintą mokestį: šio prancūzų ekonomisto pasiūlymas 2 proc. mokesčiu apmokestinti namų ūkius, kurių vertė viršija 100 mln. eurų, pavertė jį viena labiausiai aptarinėjamų ir prieštarą keliančių figūrų šalyje. Diskusijos dėl vadinamojo Zucmano mokesčio verda televizijos studijose ir parlamento posėdžių salėse, galiausiai jos netgi persikėlė į kavines ir gatves, o nelygybės klausimas tapo svarbiausiu Prancūzijos politinės darbotvarkės klausimu, nes didėja ir fiskalinė įtampa, ir rinkėjų įtūžis.
Prancūzijos viešieji finansai turi didelių sunkumų – auganti valstybės skola, po pandemijos patirtos išlaidos ir pragyvenimo išlaidų krizė privertė Vyriausybę ieškoti naujų pajamų šaltinių. Būtent šią tuštumą papildyti ir siūlo jaunasis akademikas G. Zucmanas, o jo didi idėja atrodo patraukli tai visuomenės daliai, kuri jau ilgą laiką įtariai žiūrėjo į milžiniškus svetimus turtus.
Žvaigždės ekonomisto Thomaso Piketty globotinis G. Zucmanas tarptautinį žinomumą pelnė 2019 m., kai jo tyrimas apie pasaulinį mokesčių slėpimą ir nelygybę patraukė JAV progresyviųjų politikos atstovų Elizabeth Warren ir Bernie Sanderso dėmesį – jie net įtraukė G. Zucmano turto mokesčio pasiūlymus į savo prezidentines rinkimų kampanijas.
Jo įtaka vėl išaugo praėjusiais metais, kai Brazilija pasinaudojo savo pirmininkavimu G20 formatui, kad paragintų įvesti minimalų pasaulinį mokestį milijardieriams. Tada Brazilijai patarinėjęs G. Zucmanas pasiūlė mokestį, kuris galėtų sugeneruoti daugiau nei 200 mlrd. dolerių per metus, apmokestinant maždaug 3 tūkst. pasaulio milijardierių 2 proc. dydžio turto mokesčiu.
Šiuo metu ES mokesčių observatorijos direktoriaus pareigas einantis ekonomistas yra paskaičiavęs, kad, tokiu pat principu apmokestinus tik ES milijardierius, blokas galėtų surinkti papildomus 65 mlrd. eurų.
„Politico“ pažymi, kad šių dienų kontekste, kuomet blokas ieško papildomų lėšų šaltinių naujiems geopolitiniams iššūkiams atremti, Zucmano mokestis veikiausiai bus priimtas, vienintelis klausimas – kada.
Tikriausiai galima įsivaizduoti, kad G. Zucmanas gąsdina turtuolius, tačiau kita finansų pasaulio figūra Andrea Orcelis gąsdina Berlyno ir Romos politikus. Tai jis priminė Europai, kad ji vis dar neturi tikros bendrosios rinkos.
Jau daugiau nei dešimtmetį Briuselis kalba apie savo bankų sąjungos – vieningos sistemos, kuri leistų kapitalui laisvai judėti per sienas ir paverstų Europos nacionalinių skolintojų kratinį tikrais žemyno čempionais, – sukūrimą. Ši idėja turėjo sumažinti euro zonos pažeidžiamumą krizių metu ir leisti Europos bankams konkuruoti su Volstrito milžinais. Tačiau pažanga sustojo, nes ją blokavo vyriausybės, nenorinčios atsisakyti savo finansinių galiūnų kontrolės. Į šį vakuumą įžengė A. Orcelis.
62 metų „UniCredit“ generalinis direktorius bandė įgyvendinti tai, apie ką Briuselis jau seniai kalba, bet niekada neįvykdo: sukurti tikrą visos Europos banką. Jo strategija – įsigyti konkurentų, tokių kaip Vokietijos „Commerzbank“ ir Italijos „Banco BPM“, akcijų paketus, kartais per išvestines finansines priemones, ir kad tai liktų nepastebėta, – sužavėjo akcininkus, bet įsiutino ir Berlyną, ir Romą.
Nepaisant visų kalbų apie Europos bankų, galinčių veikti tarpvalstybiniu mastu ir konkuruoti su JAV bankininkystės sunkiasvoriais, kūrimą, nacionalinės vyriausybės vis dar saugo savo finansų čempionus kaip brangakmenius karūnoje.
Daugeliui ES valstybių lyderių A. Orcelis tapo pavojingiausiu bankininku – tuo, kuris iš tikrųjų bandė įgyvendinti bendrosios rinkos principus.
Nauja era
Jei nertume gilyn link ekonomikos variklio širdies, šiemet vertėtų atkreipti dėmesį ir į Danielį Eką. Jo pasitraukimas iš „Spotify“ generalinio direktoriaus pareigų žymėjo muzikos transliacijų industrijos eros pabaigą. D. Eko investicija į vieną perspektyviausių Europos DI startuolių „Helsing“ gali žymėti kitos eros pradžią – šį kartą žemyno gynybos sektoriuje.
Miunchene 2021 m. buvusių „DeepMind“ ir NATO inžinierių įkurta „Helsing“ kuria DI pagrindu veikiančią mūšio lauko modeliavimo ir žvalgybos programinę įrangą. Ji siekia tapti Europos pastangų kurti vietines gynybos technologijas kertiniu akmeniu, Rusijos invazijai į Ukrainą atskleidus bloko priklausomybę nuo JAV ginklų ir stebėjimo sistemų.
Interviu su „Axel Springer“ generaliniu direktoriumi Mathiasu Döpfneriu D. Ekas rizikos kapitalą pavadino jėga, kurią Europa turi įvaldyti, kad sumažintų atotrūkį nuo pasaulio supervalstybių.
Save optimistu vadinantis D. Ekas taip pat tapo tikru Europos palaikymo komandos nariu. Jis teigia, kad Švedijos gerovės valstybės modelis suteikė jam saugumo tinklą, leidžiantį prisiimti verslo rizikas. Verslininkas sako norintis įrodyti, kad žemynas gali konkuruoti pasauliniu mastu.
Vertingiausias žaidėjas
„Politico“ savo sąrašą baigia vertingiausio žaidėjo nominacija. Ji atiteko FIFA prezidentui Gianni Infantino. Pastarasis puoselėja santykius su D. Trumpu nepralenkiamu pataikavimu. Šiais metais jis Ovaliajame kabinete pristatė kriptovaliutą, pakvietė JAV prezidentą padėti įteikti trofėjų šią vasarą vyksiančiame FIFA turnyre Jungtinėse Valstijose ir skyrė Nobelio premiją primenančią FIFA taikos premiją, kurią D. Trumpas priėmė su akivaizdžiu pasididžiavimu.
Sunkiai su JAV respublikonų lyderio sugrįžimu į Baltuosius rūmus besitvarkantiems Europos lyderiams G. Infantino pasiūlė pamoką, kaip išgyventi Jungtinių Valstijų prezidento valdymo šviesoje. Tačiau G. Infantino tikslas iš tiesų yra paprastas: išlaikyti D. Trumpo paramą ir užtikrinti, kad kitais metais vyksiantis 2026 m. FIFA vyrų pasaulio futbolo čempionatas – didžiausias metų pasaulinis renginys, apimsiantis 16 miestų JAV, Meksikoje ir Kanadoje, – įvyktų sklandžiai.
Naujausi komentarai