Atsispyrę nuo dugno

Energinga šviesiaplaukė – politikos senbuvė. 2008–2011 m. G.Meloni buvo Deputatų rūmų pirmininko pavaduotoja, Silvio Berlusconi vyriausybėje ėjo jaunimo ir sporto ministrės pareigas. 2012 m. ji savo noru pasitraukė iš S.Berlusconi partijos "Laisvės tauta", kuri jai pasirodė pernelyg konformistinė. Kartu su bendraminčiais ji įkūrė "Italijos brolius", kuriems nuo 2014-ųjų vadovauja.

Anuomet apie galimą partijos sėkmę niekas nekalbėjo. Kaip ir daugelis kitų politinių darinių, partijų turtingoje Italijoje ši organizacija ne vienus metus neišbrido iš populiarumo seklumos. Per 2013 m. visuotinius rinkimus partija surinko tik 2 proc., 2018-aisiais – 4,4 proc.

Šiandien "Italijos broliams" prognozuojamas 23–25 proc. laimikis, o G.Meloni vadovauja dešiniųjų aljansui, kurį sudaro Matteo Salvini ir S.Berlusconi partijos. Ši sėkmė – daugiau ar mažiau vieno žmogaus, G.Meloni, nuopelnas.

Tai, kad 2021 m. pradžioje prie Vyriausybės vairo stojo buvęs Europos centrinio banko vadovas, ramiu valdymo stiliumi pagarsėjęs M.Draghi, pakurstė G.Meloni ambicijas. M.Draghi jai buvo gyvas įrodymas, esą Italija valdoma iš Briuselio, iš šešėlinio finansų pasaulio.

Skirtingai nei S.Berlusconi ir M.Salvini sekėjai, ji balsavo prieš M.Draghi vyriausybę. Kai ši krito, G.Meloni tereikėjo išdidžiai priminti: ji vienintelė nesusitepė rankų.

Žinoma, toks įžvalgumas ir principingumas tik iš dalies paaiškina rinkėjų simpatijas. G.Meloni jau anksčiau gerokai pasistengė, kad atvirai dešiniųjų pažiūrų nacionalistinė "Italijos brolių" programa taptų patraukli ne vien tradiciniams rėmėjams. G.Meloni pasirūpino, kad iš jos dingtų iki šiol pagrindine dešiniųjų partija laikytai "Lega" būdingas archajiškas niūrumas.

Aš esu Giorgia! Aš esu moteris, motina, italė, krikščionė! Jūs to iš manęs neatimsite!

Senos traumos

Niūrumo ir nuobodulio nėra ir prieš metus pasirodžiusioje 300 puslapių G.Meloni knygoje "Io sono Giorgia" (liet. "Aš esu Giorgia"). Joje – herojiškai stojiškos ir atviros politikės, tačiau sykiu ir fiziškai trapios, pažeidžiamos, abejonių kamuojamos asmenybės portretas.

"Aš esu žmogus su visais privalumais ir trūkumais, su stiprybėmis ir tūkstančiais silpnybių", – rašo G.Meloni, nekukliai lygindama save su Žana d'Ark. Tik kare, kuriame kovoja G.Meloni, naudojamos nebe patrankos, bet subtilesnės priemonės.

Knygos pavadinimas – citata iš G.Meloni kalbos, pasakytos 2019 m. Romoje vykusiame renginyje, kuriame ji dalyvavo kartu su S.Berlusconi ir M.Salvini.

"Aš esu Giorgia! Aš esu moteris, motina, italė, krikščionė! Jūs to iš manęs neatimsite!" – aidint audringiems aplodismentams sakė G.Meloni. Jos žodžiai nuskambėjo tarsi karo paskelbimas globaliai postindustrinei visuomenei, kuriai senosios vertybės asocijuojasi su stagnacija, o įsipareigojimai šeimai, vaikams – su hedonistinio gyvenimo džiaugsmo praradimu.

Žvelgiant į kiek ankstesnius įvykius, sunku rasti ženklų, kad G.Meloni vieną dieną pasirinks konservatorės kelią. Ji gimė 1977 m., užaugo Romos Garbatelos rajone, kur žmonės tradiciškai balsuoja už kairiuosius.

Jos tėvas, komunistinių pažiūrų mokesčių konsultantas, paliko šeimą, kai mergaitė buvo dar visai nedidelė. Šeimą išlaikyti turėjusi motina  išleido 140 romanų, kuriuos vienijo idealios šeimos tema. Būsimoji politikė dar labiau prisirišo prie tėvo, motinos ir vaiko šeimos idealo.

Dar būdama penkiolikos G.Meloni įstojo į neofašistinį Italijos socialinį judėjimą. Tuometis partijos pirmininkas Gianfranco Fini (vėliau tapęs Italijos užsienio reikalų ministru) siekė suteikti partijai naują įvaizdį, paversti ją modernia dešiniojo nacionalizmo jėga.

Savo knygoje G.Meloni pripažįsta, kad partijoje ji rado šeimos pakaitalą: susitelkimą, solidarumą, patikimumą, nuoširdumą. Būtent šios aplinkos vienybė ją traukė – vienybė, kurios kairiųjų aplinka, į kurią ji taip pat būtų galėjusi įsilieti, jau nebeturėjo.

Subtilumas prieš radikalumą

G.Fini proteguojama G.Meloni greitai padarė karjerą. Vadovavo judėjimą pakeitusio kraštutinių dešiniųjų Nacionalinio aljanso studentų organizacijai. 2006 m. G.Meloni buvo išrinkta į parlamento žemuosius rūmus, tapo Deputatų rūmų viceprezidente. Po dvejų metų – jauniausia ministre pokario Italijoje.

G.Meloni išsiskiria savo tiesmukumu ir tuo, kad visada brėžė aštrią ribą tarp savęs ir kairiųjų, politinių oponentų. Tiesa, tai jai netrukdo palaikyti beveik draugiškus santykius su Fausto Bertinotti, kuris dar prieš kelerius metus vadovavo sektantiškai partijai "Komunistinis atsinaujinimas".

Per mitingus G.Meloni kalba staccato, per asmeninius pokalbius mieliau renkasi malonų kamerinį toną. Ji niekada neabejojo, kad nori siekti aukštų tikslų. Nors jos karjeros šuoliai nebūtų buvę įmanomi be lankstumo, ji sėkmingai sukūrė vienišos kovotojos, kuriai nerūpi intrigos, įvaizdį.

Paprastai populistai apsiriboja valdančiųjų kritika nepateikdami reformų receptų. G.Meloni atvejis kitoks. Aiškiau nei bet kuris kitas Italijos politikas ji reikalauja, pavyzdžiui, pertvarkyti respubliką į prezidentinę demokratiją su tiesioginiais valstybės vadovo rinkimais. Tai esą leistų išstumti politinę klasę, kuri šalies likimą nuspręsdavo užkulisiuose.

Ji nieko prieš gėjus, bet, sako, šeima yra šeima. Pati su partneriu, televizijos žurnalistu Andrea Giambruno augina dukterį. Jai svarbi moterų lygybė, bet be kvotų lytims. G.Meloni už globalizaciją, bet saikingą. Europa jai – atskirų šalių, tautų sąjunga.

Scanpix nuotr.

Skirtingai nei jos politiniai partneriai M.Salvini ar S.Berlusconi, G.Meloni aiškiai atsiriboja nuo diktatūrų ir pabrėžia transatlantinių ryšių svarbą. Būdama jaunimo ir sporto ministre ministre, ji ragino Italijos sportininkus nevykti į Pekino olimpines žaidynes, o tai labai papiktino tuometį premjerą S.Berlusconi. Šiandien tarp Italijoje gausių Rusijos lobistų ji aiškiai pasisako už karinę paramą Ukrainai.

G.Meloni atmeta migraciją taip pat ryžtingai, kaip ir visos Europos dešiniosios partijos, tačiau tai daro išmintingiau, vengdama ksenofobiškų kalbų.

Fašizmas – jau istorija

Ar ji tokia ir liktų tapusi premjere, sunku nuspėti. Tačiau, panašu, ji prie širdies net ir kairiųjų pažiūrų italams, pavargusiems nuo anomalija virtusio amžinai perkaitusio Italijos politinio klimato.

Rinkėjams, nepatenkintiems tariamu ES diktatu, augančiomis pragyvenimo išlaidomis, G.Meloni žada mažesnius mokesčius ir biurokratiją, didesnes išlaidas gynybai ir geresnę Italijos apsaugą nuo islamizacijos.

Ji kalba apie dalies nacionalinių galių susigrąžinimą iš ES institucijų, kovą su LGBT lobistais ir kovą su gyventojų skaičiaus mažėjimu skatinant ne imigraciją, bet gimstamumą.

G.Meloni atmeta kritiką iš užsienio dėl "Italijos brolių" naudojamo žalios, baltos ir raudonos spalvų liepsnos simbolio. Italijos dešinieji jau seniai paliko fašizmą istorijai, sako ji. „Italijos broliams“ svetima fašizmo ir antisemitizmo nostalgija.