Vieni vadina jį pamišėliu, kiti laiko užsispyrėliu, treti – kankiniu. Tačiau kolegų pasmerktas ir pamirštas mokslininkas vis dėlto buvo teisus. Jo idėjos gali sukelti tikrą revoliuciją vėžio tyrimuose, rašo žurnalas "Newsweek".

"Tas niekas esu aš"

Peteris Duesbergas jau įprato gyventi intelektualioje tremtyje. 72 metų molekulinės biologijos specialistas nelaukia kvietimų į konferencijas ir susitikimus su garbiais Berkelio universiteto, kuriame jis dirba, svečiais. Mokslininkas nesistebi, kad visi jo raštai atmetami be jokių paaiškinimų.

Tačiau per atvirą paskaitą šių metų gegužę, kai vienas besisvečiuojantis mokslininkas pareiškė, kad niekas nepasistengė ištirti pažeistų chromosomų vaidmens onkologinėse ligose, P.Duesbergo kantrybė trūko. Atsakymo į šį klausimą jis ieškojo daugybę metų, neseniai kalbėjo apie tai su Nacionalinio vėžio instituto darbuotojais, parašė kelis straipsnius ir netgi surengė kelias nedideles konferencijas šia tema. P.Duesbergas atsistojo, priėjo prie mikrofono ir tarė: "Atsiprašau, tas niekas esu aš."

Jis ne visada buvo niekas. Pastaruosius tris dešimtmečius šis vyras buvo vadinamas ir genijumi, ir kankiniu, ir į genocidą linkusiu pamišėliu. 1971-aisiais, kai jam buvo 33-eji, P.Duesbergas pirmas atrado vėžį sukeliantį geną – biologijos Šventąjį Gralį, kuriuo susidomėjo žinomiausi JAV mokslininkai. P.Duesbergą pakvietė į Berkelio universitetą, jis buvo pagerbtas Nacionalinėje mokslų akademijoje, jam buvo pranašaujama Nobelio premija. Nacionalinis vėžio institutas skyrė finansavimą jo tolesniems tyrimams.

Tačiau 1988-aisiais P.Duesbergas buvo pasmerktas mokslinės bendruomenės, kai pareiškė, kad žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) nėra AIDS priežastis. Mokslininkas aiškino, kad šią mirtiną ligą sukelia kitoks virusas, rastas kai kurių pacientų kraujyje. P.Duesbergui teko brangiai sumokėti už "eretiškus" pareiškimus. Finansavimas jo tyrimams nutrūko, studentai pradėjo jo šalintis, Nobelio premijos laureatai nustojo kviesti į savo priėmimus.

P.Duesbergas turėjo galimybių reabilituotis, bet jos žlugo po istorijos su Thabo Mbeki. 2000 m. mokslininkas patarė Pietų Afrikos Respublikos prezidentui nešvaistyti laiko antiretrovirusinėms programoms ir, pasak kritikų, tūkstančius žmonių pasmerkė mirti. Nuo to laiko jį pradėjo vadinti masiniu žudiku. Visuotinai pasmerktas P.Duesbergas užsidarė savo mažoje laboratorijoje ir pasinėrė į vėžio tyrimus.

Bręsta tikra revoliucija

Dauguma mokslininkų įsitikinę, kad vėžį sukelia onkogenai – mutavę arba virusiniai genai, prasiskverbiantys į užkrėstojo DNR. Onkogenai sukelia nekontroliuojamą ląstelių dalijimąsi ir tolesnę mutaciją. Šitaip atsiranda navikas. Tačiau atlikus daugiau tyrimų ši teorija atsidūrė aklavietėje.

P.Duesbergas iškėlė savo hipotezę. Pasak jo, navikai atsiranda ne dėl individualių mutacijų sankaupos, o dėl ląstelių chromosomų struktūros ir konfigūracijos pokyčių. Jie yra tokie dideli, kad navikas kone tampa nauja rūšimi – parazitu šeimininko organizme.

Pasak P.Duesbergo, tik šių pokyčių analizė leis suprasti, kaip atsiranda vėžys. Kelis dešimtmečius išgyvenęs tarsi tremtyje, jis pagaliau atkreipė kai kurių mokslininkų dėmesį.

Kiekviena rūšis turi ypatybę, skiriančią ją nuo kitų rūšių. Tai yra ne pats genetinis kodas, o kariotipas – chromosomų skaičius ir dydis. Žmonės, katės ir kirminai turi daug bendrų genų, bet skirtingus kariotipus. Katės turi 38 chromosomas, kirminai – 12, o žmogus – 23 poras chromosomų. Kai kurios ląstelės nukrypsta nuo šios taisyklės, jose atsiranda papildomų chromosomų. Jos dažniausiai miršta, bet kartais gali sudaryti naują kariotipą. Tokios ląstelės vadinamos aneuploidinėmis, jos auga bei dalijasi greitai ir chaotiškai.

Pasak P.Duesbergo, daugumą navikų sudaro aneuploidinės ląstelės, ir šis mažai ištirtas faktas gali sukelti tikrą revoliuciją vėžio diagnostikos ir gydymo srityje. Pavyzdžiui, prostatos arba gimdos kaklelio navikų kariotipai gali padėti nustatyti, ar liga taps piktybine, ar pacientui reikės operacijos.

Švedijos medikai jau pradėjo domėtis aneuploidinėmis ląstelėmis, bet Jungtinėse Valstijose ši problema sulaukia mažai dėmesio. Didžioji dalis lėšų vis dar skiriama onkogeniniams tyrimams. Galbūt pažangai trukdo giliai įsišaknijęs senas požiūris, bet prasta P.Duesbergo reputacija veikiausiai irgi atliko savo darbą.

Protingas, bet užsispyręs

Sutikus P.Duesbergą, pirmas penkias minutes jis žavi šilta šypsena, šviesiomis mėlynomis akimis ir ryškiu vokišku akcentu. Bet vėliau šis vyras ima gąsdinti savo keistenybėmis.

"Pakeisti 21-ą chromosomą kita jos kopija yra viena, bet vietoj Y chromosomos įdiegti X chromosomą – visai kas kita. Žmogus praranda visus protinius gabumus", – apie moterų mąstymą pajuokavo jis. Juodaodžius mokslininkas vadina švarcais (nuo vokiško žodžio "schwarz", kuris reiškia "juodas"), o homoseksualus – homais. Kalbėdamas apie evoliucijos iškrypimus, jis Nobelio premijos laureatą palygino su žarnyno lazdele.

"Mokslas yra žaidimas, todėl ir čia būna pralaimėjimų", – apie savo nemalonią patirtį pasakojo P.Duesbergas. Tapęs atskalūnu, jis prarado beveik visus draugus. Nors mokslininkai pastaruoju metu pradėjo domėtis tuo, kam P.Duesbergas skyrė nemažą dalį savo gyvenimo, niekas necituoja jo darbų. Kuklus finansavimas mokslininko laboratorijai jau beveik išseko, o Berkelio universitetas neketina pratęsti jo darbo sutarties.

Praėjusį pavasarį P.Duesbergas prie operos teatro pastebėjo seną bičiulį Jay Levy, žinomą ir gerbiamą Kalifornijos universiteto mokslininką. "Pašaukiau jį, bet šis apsimetė, kad manęs nemato. Tačiau žengdamas šalin vis žvalgėsi per petį, kad tik kas nors nepamatytų mūsų kartu", – pasakojo P.Duesbergas. Jam vis dėlto pavyko užmegzti pokalbį, jaunystės draugai persimetė keliais žodžiais apie smagias praeities akimirkas.

Prisiminęs šį susitikimą, P.Duesbergas pasiguodė, kad pasiilgo senų draugų ir netgi jų kritikos. "Disidento kelias vilioja daug pamišėlių, – atsiduso vyras. – Ir staiga, pats to nesuvokdamas, tampi vienu iš jų."

Ekspertai, domėjęsi P.Duesbergo gyvenimu, vis dėlto laiko jį ne kvailiu, o dideliu užsispyrėliu. "Jis yra tarsi žvejys, svajojantis apie didelį laimikį ir labai mėgstantis kovoti, – sakė psichologas Sethas Kalichmanas, dalį savo knygos skyręs P.Duesbergui. – Jis pasmerktas pralaimėti, nes niekuomet nenurimsta. Tai yra tragiška, nes jis yra puikus mąstytojas ir galėtų daug duoti šiam pasauliui."