Vyriausybės sprendimu įvykdyto palaikų ekshumavimo daugelis Ispanijos gyventojų laukė ilgus dešimtmečius. Jų nuomone, šis milžiniškas F. Franco pastatytas mauzoliejus niekina dešimčių tūkstančių žmonių, žuvusių per Ispanijos pilietinį karą ir jį lydėjusius režimo metus, atminimą, ir yra įžeidimas Ispanijai kaip moderniai demokratinei valstybei.

Po to, kai per maždaug 11 val. vietos (12 val. Lietuvos) laiku prasidėjusią uždarą ceremoniją iš po marmuro plokščių ir dviejų tonų granito buvo iškeltas karstas su F. Franco palaikais, velionio šeimos prašymu buvo sukalbėta trumpa malda.

Maždaug po dviejų valandų aštuoni šeimos nariai išnešė karstą iš bazilikos Kritusiųjų slėnyje ir įkėlė jį į katafalką, nuvežusį palaikus į sraigtasparnį, išskridusį į perlaidojimo vietą – už 57 km esančias valstybines kapines „Mingorrubio El Pardo“ į šiaurę nuo sostinės, kur palaidota F. Franco žmona.

Siekiant užtikrinti ceremonijos privatumą ir neleisti, kad ekshumacijos įrašai pasklistų socialiniuose tinkluose, vyriausybė uždraudė į mauzoliejų įleistiems 22 F. Franco šeimos nariams, vyriausybės pareigūnams ir darbininkams su savimi įsinešti kamerų arba mobiliųjų telefonų.

Baimindamasi neramumų vyriausybė uždraudė F. Franco šalininkams rengti demonstraciją prieš palaikų ekshumaciją prie kapinių „Mingorrubio El Pardo“. Tačiau prie jų vis tiek susirinko maždaug 400 žmonių, laikiusių F. Franco režimo vėliavas ir simbolius, taip pat skandavusių „Viva Franco“ („Tegyvuoja Frankas“).  Policija juos stebėjo per atstumą.

Tolima F. Franco giminaitė Macarena Martinez Bordiu (Makarena Martines Bordiu) sakė esanti „pasipiktinusi“ dėl to, kas įvyko, ir kaltino vyriausybę „išniekinus kapą“.

Buvęs Ispanijos ministras pirmininkas Jose Luisas Rodriguezas Zapateras (Chosė Luisas Rodrigesas Sapateras) nacionalinei televizijai sakė, kad diktatoriaus palaikų ekshumacija „labai reikšminga mūsų demokratijai“.

„Šiandien mūsų demokratija – dar tobulesnė“, – pareiškė jis.

Ispanijos dienraštis „El Pais“ taip pat skelbė apie svarbų momentą visai šaliai.

„Ispanija atsisakė paskutinio reikšmingo diktatūros simbolio“, – rašoma ketvirtadienio numerio antraštėje.

F. Franco palaikų ekshumavimas ir perlaidojimas neleis užmiršti jo politinio palikimo likus vos kelioms savaitėms iki lapkričio 10 dieną įvyksiančių visuotinių rinkimų.

F.Franco valdė Ispaniją geležiniu kumščiu 1939–1975 metais, atėjęs į valdžią po trejus metus trukusio pilietinio karo, kurį sukėlė F. Franco sukilimas prieš demokratiškai išrinktą respublikonų valdžią.

Praėjus trejiems metams po jo mirties 1975 metais Ispanija sugrįžo prie demokratijos, tačiau nesutarimai dėl F. Franco vaidmens Ispanijos istorijoje tebeskaldo šalį net praėjus daugiau kaip 40 metų po jo mirties.

Daugybę metų tūkstančiai žmonių lapkričio 20 dieną atvyksta paminėti  jo mirties metinių į Madrido aikštę „Plaza de Oriente“ ir Kritusiųjų slėnio mauzoliejų. Nors diktatoriaus populiarumas yra labai sumažėjęs, F. Franco artimieji, trys pagrindinės dešiniojo sparno partijos ir kai kurie Katalikų Bažnyčios nariai kritikuoja vyriausybės sprendimą ekshumuoti jo palaikus, esą be reikalo atveriantį senas politines žaizdas.

Iš pradžių 2018 metų birželį planuota ekshumacija buvo atidėta dėl virtinės užginčijimų teismuose, kuriuos pateikė F. Franco palikuoniai.

Galiausiai šių metų rugsėjį Ispanijos Aukščiausiasis Teismas uždegė žalią šviesą vyriausybės planui perkelti velionio diktatoriaus palaikus. 

F. Franco palaikų ekshumavimui pradžią davė premjero J.L.R. Zapatero vyriausybės 2007 metais priimtos „Istorinės atminties įstatymo“ pataisos, kuriomis siekiama atitaisyti skriaudą, kurią patyrė maždaug 100 tūkstančių diktatoriaus režimo aukų. Šios aukos palaidotos nepažymėtose kapavietėse, tarp jų ir Kritusiųjų slėnyje. Minėtos pataisos taip pat  uždraudė šlovinti  F. Franco kaip politinį lyderį ir likti jo palaikus viešoje vietoje.

Ispanijos premjeras socialistas Pedro Sanchezas (Pedras Sančesas) siekė, kad palaikų perkėlimas būtų baigtas iki lapkričio 10 dieną numatytų visuotinių rinkimų.