Šimtai viršvalandžių

Vienas paskutiniųjų didelio pasaulinės žiniasklaidos dėmesio sulaukusių karoshi atvejų Japonijoje buvo 31 m. žurnalistės Miwa Sado mirtis. Pranešama, kad per paskutinį savo gyvenimo mėnesį moteris naujienų tinkle NHK dirbo 159 valandas viršvalandžių. 2013 m. liepą ji mirė nuo širdies nepakankamumo.

Jos mirtis tik prieš metus – 2017 m. spalį – buvo pripažinta karoshi atveju.

Po M.Sado mirties panašių paviešintų istorijų būta ir daugiau. 24 metų Matsuri Takahashi Japonijos reklamos agentūroje "Dentsu" per mėnesį dirbo 105 valandas viršvalandžių. D.Takahashi gyvenimui tragiškai pasibaigus, įmonės prezidentas ir generalinis direktorius Tadashi Ishii atsistatydino.

Pastarosios tragedijos – tik didžiausio ažiotažo Japonijoje sulaukę atvejai. Tačiau persidirbimo kultūros apraiškų šioje šalyje yra kur kas daugiau.

Šokiruojantis išsekimas

2012 m. pirmą kartą Japonijoje apsilankiusi dokumentinių filmų kūrėja Allegra Pacheco buvo šokiruota, pamačiusi gatvėse, metro ar traukinių stotyse vėlyvais vakarais susmukusius kostiumuotus japonus. Jie po darbo dienos biuruose dažnai visiškai išsekę užmigdavo nesulaukę viešojo transporto, kuris juos nugabentų namo.

Tada A.Pacheco sugalvojo apibarstyti tokius viešosiose vietose susmukusius japonus baltais milteliais – kaip dažnai matome detektyviniuose filmuose apibrėžiamas lavonų buvimo vietas. Tik čia esminis skirtumas – taip pažymimi išsekę, bet gyvi japonai.

Šis A.Pacheco tyrimas išryškino, kiek daug šioje šalyje yra išsekusių žmonių, ir dar kartą pabrėžė, kad ši tauta kenčia nuo visiško ir kartais net nesuvokiamo atsidavimo darbui.

Garantijos už lojalumą

Kodėl japonai dėl darbo save alina iki mirties? Tai paaiškina po Antrojo pasaulinio karo susiformavusi šalies politika.

1950 m. pradžioje norėdamas nusigręžti nuo žiauraus karo palikimo ir kurdamas pacifistinės valstybės įvaizdį premjeras Shigeru Yoshida Japonijos ekonomiką padarė svarbiausiu šalies prioritetu. Jis įsteigė didžiąsias korporacijas, darbuotojams siūlydamas socialinį draudimą ir kitas garantijas, kurios bus užtikrintos visą jų gyvenimą, manais tikėdamasis lojalumo. Toks paktas iš tiesų buvo efektyvus, o Japonijos ekonomika dabar yra trečia pagal dydį pasaulyje. Tokia situacija didžiausia dalimi susiklostė būtent dėl Sh.Yoshida milžiniškų pastangų prieš beveik 70 metų.

Tačiau per pirmąjį Sh.Yoshida suformuoto ekonomikos modelio dešimtmetį Japonijos darbuotojai pradėjo dažniau kelti ranką prieš save, juos ėmė dažniau ištikti insultai, kankinti širdies nepakankamumas, kurių priežastis – stresas ir miego stygius.

Pasak mokslininkų, tyrinėjančių karoshi istoriją, iš pradžių tai buvo vadinama "staigia profesine mirtimi", nes mirties atvejai iš esmės buvo susiję su darbu. Siekdami padaryti gerą įspūdį ir įrodyti lojalumą viršininkams, darbuotojai savo fizines galimybes bandė neribodami savęs.

Darboholikų kultūra

Šiandien japonų darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra nėra daug geresnė nei anuomet. 2016 m. apklausus 10 tūkst. japonų, paaiškėjo, kad apie 20 proc. jų dirbo mažiausiai 80 valandų viršvalandžių per mėnesį. Tų pačių metų duomenimis, JAV apie 16,4 proc. žmonių kiekvieną savaitę vidutiniškai dirbo 49 valandas ar ilgiau. Pusę JAV respondentų teigė, kad niekada nesinaudoja darbdavio apmokėtomis atostogomis.

Šie skaičiai išryškina, kad darboholikų kultūra paplitusi ne tik Japonijoje. Karoshi reiškinys savo specifinius ir adaptuotus vertimus turi ir kaimyninėse Japonijos šalyse. Pavyzdžiui, Kinijoje mirtinas persidirbimas vadinamas "guolaosi", o Pietų Korėjoje – "gwarosa". Kai kurie ekspertai teigia, kad Pietų Korėjos gyventojai dirba netgi ilgiau nei patys japonai.

Užburtas ratas

Japonijoje anksčiau karoshi atvejai dažniausiai ištikdavo vyrus, tačiau M.Takahashi ir M.Sado atvejai rodo, kad net jaunos moterys kenčia dėl įtemptų darbo sąlygų ir valandų.

Jauni, tik pradedantys darbuotojai Japonijoje nuo pat savo karjeros pradžios dirba viršvalandžius. Jų vadovai tikisi, kad pastarieji į verslo korpusą įsilies atvykdami į darbą kaip įmanoma anksčiau ir išvyks vėlai naktį. Gyvenime taip ir yra – dažnas japonas savo žmoną ir vaikus mato tik savaitgaliais.

Šalyje darbo laikas kiekvieno mėnesio paskutinį penktadienį buvo sutrumpintas iki 15 valandos, kai kurios kompanijos nusprendė savo vėliau į darbą atvykstančius darbuotojus vaišinti pusryčiais, kiti darbdaviai duoda daugiau laisvadienių nei anksčiau.

Darbuotojai Japonijoje, net ir išties kvalifikuoti, dažniausiai papuola tarsi į užburtą ratą ir retai išeina iš darbo, nes naujoje vietoje viską turi pradėti nuo pradžių, lyg iki tol neturėję jokios patirties.

Po didelio dėmesio sulaukusių karoshi mirties atvejų Japonijos vyriausybė nusprendė, kad reikia imtis permainų. Šalyje darbo laikas kiekvieno mėnesio paskutinį penktadienį buvo sutrumpintas iki 15 valandos, kai kurios kompanijos nusprendė savo vėliau į darbą atvykstančius darbuotojus vaišinti pusryčiais, kiti darbdaviai duoda daugiau laisvadienių nei anksčiau. Tačiau, nepaisant šių priemonių, didelio pokyčio visuomenėje nematyti – žmonės vis dar praleidžia ilgus viršvalandžius tarp biuro sienų.

Dirba ir namuose

JAV įsikūrusios analitinės įmonės "Humanyze" vadovas ir įkūrėjas Benas Waberas prieš metus atliko tyrimą, kuriuo bandė palyginti kuo skiriasi ir kuo panašūs darbo viršvalandžiai JAV ir Japonijoje.

Pasirodo, kad JAV darbuotojai linkę po darbo valandų dirbti ir namuose – kartais iki vėlyvos nakties. Japonijoje situacija kiek kitokia, nes ten žmonės ilgas valandas po darbo praleidžia biuruose, neparsinešdami darbų namo.

Pasak B.Waberio, JAV pavyzdys gali būti net pavojingesnis, nes įvaizdis, kad darbuotojas uždaręs biuro duris baigia savo darbo dieną, yra labai klaidinantis. Panaši viršvalandžių praktika kaip ir JAV, sutinkama ir stipriose ES šalyse.

Trumpesnis darbas – motyvuoja

Europos bei kitų žemynų išsivysčiusios valstybės pastaraisiais metais diskutuojama apie galimybes trumpinti darbo savaitę iki keturių dienų. Įmonių vadovai, kurie jau išmėgino tokią praktiką, teigia, kad darbo rezultatai nenukenčia, o darbuotojai yra labiau motyvuoti.

Įvairūs tyrimai jau ne kartą įrodė, kad stalo futbolas biure ar maistas įmonės sąskaita nemotyvuoja taip, kaip laisvadieniai.

Finansų sektoriuje dirbančios Naujosios Zelandijos įmonės "Perpetual Guardian" darbuotojai nuo 2017 m. dirba keturias dienas per savaitę. "New York Times" straipsnyje, kuriame analizuojama nauja šios įmonės politika, teigiama, kad trumpesnė darbo savaitė šioje bendrovėje išryškino tik privalumus.

Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Švedijoje, dalis įmonių praktikuoja trumpindamos darbo valandas, o ne darbo dienų skaičių.

"Personalo vadovai teigė, kad darbuotojai buvo kūrybiškesni, jų lankomumas buvo geresnis, jie atvykdavo laiku, neišvykdavo anksčiau ir nesinaudodavo ilgomis pertraukomis, – sakė įmonės pokyčius analizavę JAV leidinio tyrėjai. – Jų faktinis darbo našumas, atliekant tą patį darbą per keturias, o ne penkias dienas, nepasikeitė."

Daugybė kitų pasaulinio lygio įmonių dalijasi panašiais pavyzdžiais ir sako, kad tai netgi padeda sutaupyti – kad ir elektrą, kai biuruose penktadieniais jos naudoti beveik nebereikia.

Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Švedijoje, dalis įmonių praktikuoja trumpindamos darbo valandas, o ne darbo dienų skaičių. Viena iš tokių IT įmonių yra "Brath". Čia nuo 2013 m., kai ji buvo įkurta, dirbama šešias valandas per dieną. Specialistai teigia, kad produktyvus darbo dienos valandų skaičius ir yra šešios valandos, nes kitos dvi – jei kalbame apie aštuonių valandų darbo dieną – yra praleidžiamos pašaliniams darbams.

Išbalansuoja verslą?

Tačiau ne visi verslo pasaulio lyderiai, išbandę tokią praktiką, liko sužavėti. JAV programinės-švietimo bendrovės "Treehouse" įkūrėjas ir generalinis direktorius Ryanas Carsonas paskelbė, kad nuo 2015 m. visi 87 šios įmonės darbuotojai dirbs keturias dienas per savaitę.

"Nėra taisyklės, kad jums reikia dirbti 40 valandų, jūs turite dirbti daugiau, kad jums sektųsi", – tada sakė jis JAV žurnalui "The Atlantic".

Praėjus trims metams R.Carsonas vis dar nežino, ką reiškia 40 valandų darbo savaitė, o ką jau ir kalbėti apie 32 valandų alternatyvą, kuria jis kadaise sako patikėjęs. Verslininkas šiandien prisipažįsta dirbantis 65 valandas per savaitę.

Savo įmonėje keturių dienų darbo savaitės idėjos verslininkas atsisakė 2016 m. – praėjus vos metams nuo jos įgyvendinimo pradžios.

"Pirmiausiai trūko darbo etikos", – neseniai R.Carsonas teigė diskusijoje su "GrowthLab" įmonės, kuri padeda vystyti įvairius internetinius verslus, vadovu Ramitu Sethi.

Verslininkas tikina, kad 32 valandų arba keturių dienų darbo savaitė išbalansuoja verslą ir jo etiką, o per tiek laiko tiesiog neįmanoma įvykdyti kai kurių rimtų užduočių.