Amerika ilgą laiką buvo beribių galimybių šalis. Bet šiandien svajonė virto košmaru. JAV suprato, kaip rašo vokiečių žurnalas "Der Spiegel", kokia trapi yra sėkmė ir kokia nuožmi realybė.
Kelias į niekur
Žydinčių obelų gatvėje po mėlynu pietvakarių Floridos dangumi turėjo išsipildyti net kelios amerikietiškos svajonės. Klimatas čia labai švelnus ir padeda kamuojamiems artrito bei reumatizmo. Viskas paruošta: išsirikiavę gatvės žibintai, vandens pripildyti baseinai, įrengtos visos požeminės komunikacijos. Ši Floridos gatvė turėjo tapti didžiosios Amerikos tapatybės maža dalimi.
Bet dabar čia šio to trūksta. Pirma, žmonių. Ir antra, namų. Projektai parengti, bet net pamatai dar nepradėti kloti.
Žydinčių obelų gatvė Fort Majerso pakraštyje yra kelias į niekur. Pensininkai, kurie norėjo atsiriekti dalį amerikietiškos svajonės mainais į viso gyvenimo darbą Mičigano gamykloje arba Niujorko biure, neateina. Nei čia, nei į kitas gražių pavadinimų ir gamtovaizdžio gatves, kurios turėjo simbolizuoti laisvę ir klestėjimą, o dabar kelia liūdesį, kaip Detroito pramoniniai griuvėsiai.
Eilės prie sriubos
Florida buvo Amerikos rojus žemėje. Kasmet iš kitų šalies valstijų čia persikeldavo po kelis šimtus tūkstančių žmonių. Gyventojų skaičius augo, o su juo – ir nekilnojamojo turto kainos. Žmonės statėsi vis didesnius namus, siekė vis didesnių svajonių. Atrodė, kad Florida yra niekada nesustojanti bumo mašina.
Tačiau pabaiga atėjo. Dabar gyventojai palieka šią valstiją. 2009 m. iš jos išvažiavo 58 tūkst. žmonių. JAV vidurinės klasės atstovai, kurie svajojo savo auksinius metus praleisti gulėdami po palmėmis, dabar rikiuojasi eilėse prie nemokamos sriubos. Li apygardoje, Floridos pietinėje pakrantėje, be valstybės pagalbos negali prasimaitinti 80 tūkst. žmonių – keturis kartus daugiau nei 2006-aisiais. Nedarbas siekia neregėtas aukštumas.
Antroji religija
Amerikiečiai dešimtmečius gyveno ne pagal kišenę. Jų šalyje susiformavo kultūra, šlovinanti teises, žadanti galimybes visiems, neatsižvelgiant į jokias rizikas. Nepaliaujamas ir nesustabdomas judėjimas aukštyn tapo Jungtinių Valstijų pasaulietine religija.
Alanas Greenspanas, buvęs Federalinių rezervų sistemos pirmininkas, sukūrė vadinamąją nuosavybės visuomenę, o Kongresas ir Baltieji rūmai išlaisvino ją nuo įstatymų suvaržymų.
Svajonė buvo valstybės varomoji jėga, kuri leido sukurti Floridą, Holivudą ir banko "Goldman Sachs" turtus, viliojo milijonus imigrantų iš viso pasaulio.
Amerikiečiai buvo įpratę manyti, kad vertybinių popierių biržos bet ką padarys turtingą, kad kiekvienas turi teisę turėti savo namą, paskui – didesnį namą, antrą automobilį ir galbūt netgi jachtą.
Bet anksčiau ar vėliau viskam ateina pabaiga. Dabar amerikiečiai pradėjo suprasti, kad yra daugybė krypčių, kuriomis gali pasukti gyvenimas, ir kad bent viena jų veda žemyn.
Pagrindinis tikslas – namas
Niekas nesimbolizuoja amerikietiškos svajonės geriau už "nuosavybės" sąvoką, šalies politikų ir žiniasklaidos šlovinamą nuo XX a. pradžios. Buvęs prezidentas Franklinas D.Rooseveltas yra pasakęs, kad namų savininkų valstybė yra nenugalima.
"Galimybė turėti namą – tai amerikietiškos svajonės esmė", – sakė eksprezidentas George'as W.Bushas. Jo pirmtakas Billas Clintonas buvo užsibrėžęs tikslą per savo kadenciją pasiekti 8 mln. naujų namų turėtojų.
Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje du iš trijų amerikiečių turėjo savo namą. Pramonė, bankai ir vyriausybė įvairiausiais būdais skatino likusius taip pat pirkti namus. Statybų bendrovės plėtė priemiesčius, valdžia kasmet skyrė milijardines subsidijas.
"Tai buvo beprotybė, – pripažino Floridos nekilnojamojo turto agentas ir investuotojas Axelis Jakobeitas. – Visi spekuliavo nekilnojamuoju turtu – ir sekretorės, ir biurų darbuotojai, ir žmonės, kurie per metus uždirbdavo 50 tūkst. dolerių, o bankui nuolat buvo skolingi milijonus, nes vienu metu pirkdavo ir parduodavo po keletą namų."
Prasidėjus krizei ir kritus kainoms, 11 mln. namų turėtojų liko skolingi bankams daugiau nei dabar yra vertas jų turtas. Namai, prieš dvejus metus pastatyti už 120 tūkst. dolerių (apie 300 tūkst. litų), dabar atpigo iki 80 tūkst. dolerių (200 tūkst. litų).
Nedarbas Floridoje siekia 12 proc. Žmonės bėga iš šios valstijos, palikdami viską – ir savo svajones, ir baldus, ir raktus, ir skolas. Kiti bando viską išsivežti su savimi – net tualetus ir varinius kabelius.
Laukia, kada bus iškeldinti
Petersonai yra eilinė amerikiečių šeima, kokią galima pamatyti televizijos serialuose, šlovinančiuose amerikietišką svajonę. Jie susipažino studijuodami universitete ir nuo 1991 m. gyvena Floridoje, turi du vaikus, dvi kates ir dvi mašinas. Marcas yra smulkus verslininkas, prekiauja langais, o Amie dirba slaugytoja. Jie turi vieno aukšto namą su trimis miegamaisiais ir sodu vos už kelių šimtų metrų nuo vandenyno.
Šią savaitę bankai sprendė, ar Petersonai toliau galės gyventi savo name, ar bus iškraustyti.
Prekiauti langais Marcui pastaruoju metu nesiseka. Paprastai jo klientais tapdavo pensininkai, kurių finansinis pajėgumas priklauso nuo santaupų ir finansų rinkų.
"Kai bankrutavo investicijų bankas "Lehman Brothers", kažkas tarsi išjungė šviesą", – savo istoriją pasakojo vyras. Pensininkai jau nevažiuoja į Floridą.
Kito darbo Marcas nerado ir jau 16 mėnesių nepajėgia mokėti būsto paskolos įmokų. Šeima su baime laukia, kada bus iškeldinta, ir tai jiems atrodo neišvengiama. Labiausiai sutuoktinius glumina tai, kad dirbdami 20 metų jie nepasiekė jokios pažangos.
"Atlyginimai nekilo, o pragyvenimo kaina augo, – sakė Amie. – Mes nusiritome žemyn, mūsų svajonės – taip pat. Tai, apie ką svajojome, niekada neišsipildys."
Ar tai nauja realybė?
Petersonai atsidūrė toje pačioje valtyje, kaip ir milijonai kitų namų turėtojų Jungtinėse Valstijose. Jų svajonė tapo spąstais. Tai atsiliepia ir darbo rinkai. Anksčiau 15 mln. amerikiečių kasmet išsikraustydavo gyventi ir dirbti kitur, o atsidūrę spąstuose jie tapo nebemobilūs. Jie taip pat praranda optimizmą – o juk tai anksčiau buvo JAV stiprybės šaltinis.
Vieną rugsėjo pirmadienį, kai iki kadencijos vidurio rinkimų buvo likusios šešios savaitės, televizija CNBC pakvietė prezidentą Baracką Obamą į susitikimą su rinkėjais. Vienas po kito jie stojosi ir pasakojo apie savo problemas – nedarbą, finansines bėdas ir prarastą viltį, kurią prezidentas buvo įkvėpęs 2008-aisiais.
45 metų apkūni moteriškė Velma Hart priėjo prie mikrofono ir tarė: "Pone prezidente! Esu motina. Esu žmona. Esu Amerikos veteranė ir vidutinės klasės amerikietė. Atvirai pasakius, nebeturiu jėgų. Pavargau ginti jus, jūsų administraciją ir permainas, už kurias balsavau ir kuriomis nusivyliau."
Juodaodė V.Hart 2008-aisiais balsavo už B.Obamą. Toks pasirinkimas moteriai tuomet atrodė akivaizdus, niekada anksčiau prezidentas neatrodė jai toks artimas. Ji maždaug tokio pat amžiaus, kaip B.Obama, turi vaikų ir dirba Amerikos veteranų asociacijoje. Jeigu yra tipiškų B.Obamos šalininkų, tai V.Hart yra viena iš jų.
"Ekonomikos krizė labai smarkiai atsiliepė mano šeimai, – tęsė moteris. – Su vyru dažnai juokaudavome, kad dešrainių ir pupelių era mūsų gyvenime baigėsi. Bet, prisipažinsiu atvirai, ji dabar beldžiasi į mūsų duris. Pone prezidente, atsakykite man sąžiningai: ar tai yra mano nauja realybė?"
Prezidentas lengvai nusišypsojo. Jis kalbėjo apie teisingus žingsnius, kuriuos daro jo administracija, bet atsakymo nerado. Jis negalėjo nei nuraminti moters, nei jai paprieštarauti.
Socialinė atskirtis
Harvardo universiteto profesorius, sociologas Robertas Putnamas jau ilgą laiką tyrinėja amerikiečių psichiką. Prieš keletą metų jis parašė knygą apie tai, kad amerikiečiai tolsta vienas nuo kito, nebebendrauja su kaimynais ir eina žaisti boulingo po vieną.
Dabar sociologui didelį nerimą kelia ekonominis disbalansas ir nauji skirtumai bei nelygumai visuomenėje. Generalinis direktorius Jungtinėse Valstijose šiandien uždirba 300 kartų daugiau už paprastą darbuotoją. 1950 m. šių dviejų kategorijų atlyginimai skyrėsi tik 30 kartų.
Pasak R.Putnamo, dėl to atsiranda socialinė segregacija. Turtingi ir paprasti žmonės lanko skirtingas mokyklas, gyvena skirtingose rajonuose, buriasi į skirtingas grupes, kurios tampa izoliuotos viena nuo kitos.
"Amerikos pamatinis susitarimas buvo toks, kad mes galime toleruoti didelį turtuolių ir vargšų atotrūkį tol, kol yra galimybių lygybė, – paaiškino R.Putnamas. – Jeigu galimybių lygybė išnyks, pamatinis susitarimas bus pažeistas."
Naujausi komentarai