Pagrobėjai dažniausiai veikia vakaro prieblandoje, kai vaikai vis dar žaidžia lauke, o jų tėvai nuvargę po darbų. Kinijos vykdoma griežta gimstamumo kontrolė ir berniukų kultas šalyje vaikų grobimą ir prekybą pavertė klestinčiu verslu.

"Nusisukau tik akimirkai"

Deng Huidong neteko savo devynių mėnesių sūnaus akimirksniu. Nepažįstamasis išplėšė jį iš rankų septynmetei sesutei prie namų slenksčio.

Sun Zou, draugiškas pusketvirtų metų berniukas, buvo suviliotas mango vaisiumi ir žaisliniu automobiliu. Tai paaiškėjo vėliau, kai tėvai peržiūrėjo vaizdo kamerų užfiksuotus įrašus.

Peng Gaofengas aptarnavo klientus, kai jo keturmetis sūnus dingo iš aikštelės, esančios priešais vyro parduotuvę.

"Aš nusisukau tik akimirkai, o kai atsigręžiau ir pašaukiau, jo jau nebuvo", – su ašaromis akyse dienraščiui "International Herald Tribune" pasakojo Peng Gaofengas.

Tai tik kelios iš tūkstančių istorijų, klaidžiojančių pietų Kinijoje apie pagrobtus vaikus, kurių surasti nepavyko nei policijai, nei tėvams.

Pinigų negaila

Vis dėlto spėjama, kad vaikai nenukeliavo toli. Tiesa, dalis jų tikriausiai buvo parduoti į Singapūrą, Malaiziją ar Vietnamą, bet didžioji dauguma liko Kinijoje. Juos nusipirko šeimos, kurios niekaip negali susilaukti berniukų.

Vyriškos lyties atžalų paklausa ypač didelė kaimo vietovėse, kur tradiciškai mergaitės nevertinamos, o griežta oficiali Kinijos gimstamumo kontrolė prekyba vaikais pavertė augančiu verslu. Miestuose Kinijoje leidžiama turėti vieną vaiką, o kai kur provincijoje – du, jei pirmagimis yra mergaitė. Gimus trečiam vaikui, šeimai gresia iki 5,8 tūkst. JAV dolerių (per 15 tūkst. litų) bauda ir kitos sankcijos, tarp kurių – net galimybė netekti darbo.

Arbatą auginantis valstietis Su Qingcai už 3,5 tūkst. dolerių (12,6 tūkst. litų) pernai įsigijo penkiametį "sūnų".

"Mergaitė nėra taip gerai kaip sūnus, – kalbėjo 38 metų vyras, kuris turi 14-metę dukrą, o jo tikrasis sūnus mirė sulaukęs trijų mėnesių. – Nesvarbu, kiek pinigų turi. Jei neturi sūnaus, nesi toks kaip kiti."

Pagal kinų tradicijas ištekėjusios moterys persikelia gyventi pas vyro šeimą ir daugelis kinų bijo, kad neturėdami sūnaus liks vieni ir niekas jais nepasirūpins senatvėje.

Likimai skirtingi

Sun Haiyangas, kurio sūnus dingo 2007-aisiais, surinko net 2 tūkst. vaikų, pagrobtų Šenženio miesto apylinkėse per pastaruosius dvejus metus, sąrašą. Nė vienas jų nebuvo surastas.

"Tai kaip ieškoti adatos šieno kupetoje", – pasakojo Peng Gaofengas, pridūręs, kad grobiami ne tik berniukai, bet ir mergaitės, kurios vėliau parduodamos našlaičių prieglaudoms. Iš ten jos keliauja į Europą ar JAV, o naujieji jų tėvai prieglaudai perveda apie 5 tūkst. dolerių (13 tūkst. litų).

Vyresnės mergaitės ar tos, kurių nepanorėjo įsivaikinti užsieniečiai, keliauja į viešnamius. Kai kurie vaikai verčiami maldauti išmaldos ar tarnauti nusikaltėliams didesniuose Kinijos miestuose.

"Net nenoriu kalbėti apie tai, kas nutinka tiems vaikams", – sakė sunkiai rinkdamas žodžius Peng Gaofengas.

Policija atsuka nugarą

Šenženyje ir kituose pietų Kinijos pramoniniuose miestuose vaikus praradę tėvai skundžiasi, kad nesulaukia jokios valdžios ir policijos paramos. Aklai vadovaudamiesi įstatymais pareigūnai imasi tyrimo tik praėjus 24 valandoms po to, kai dingo vaikas, o tada jau pagrobėjų ir pėdos būna atšalusios. Kartais net nepradedamas tyrimas, nes neatskleista byla gadina kovos su nusikalstamumu statistiką. Net ir pateikus įtariamo pagrobėjo nuotrauką, padarytą iš vaizdo kamerų įrašo, policija neskuba ieškoti nusikaltėlių.

"Jie man pasakė, kad veido nepakanka, jiems reikia vardo, – pasakojo Cai Xinqianas, kurio keturmetį sūnų pagrobė nepažįstama moteris. – Jei žinočiau vardą, aš pats ją surasčiau."

"Pareigūnai man pažadėjo tuoj pat atvykti. Aš išskubėjau į lauką jų laukti, bet jie taip ir nepasirodė", – prisiminė savo istoriją Chen Fengyi, kurios penkių metų sūnus dingo netoli namų. Nesulaukę pareigūnų, ji ir jos vyras nuėjo į nuovadą, kur atsiklaupę ant kelių su ašaromis akyse maldavo pagalbos.

"Mes verkėme ir maldavome pagalbos, – pasakojo moteris. – O jie klausė, ko mes pergyvename dėl tokios smulkmenos."

Skylė, kurios neužlopys

Todėl daugelis vaikus praradusių tėvų veikia patys. Dalija lankstinukus ar kabina plakatus su pagrobtų mažylių nuotraukomis.

"Mes išleisime visas savo santaupas, skolinsimės ir darysime viską, kad surastume savo vaiką, – kalbėjo Peng Gaofengas. – Mūsų širdyse – skylė, kurios niekas negali užlopyti."

Jo ir kitos bendro likimo šeimos ragina vyriausybę sukurti vaikų DNR duomenų bazę ir numatyti bausmes tiems, kurie perka pagrobtus vaikus.

"Jei valdžia sugeba paleisti palydovus ir sugauti šnipus, tai ji gali surasti ir dingusius vaikus", – sakė Peng Gaofengas, kurio sukurta interneto svetainė vadinasi "Mažyliai sugrįžta namo".

O oficialūs Kinijos pareigūnai tikina, kad pagrobtų vaikų problema yra per daug išpūsta. Toks požiūris provokuoja tik pyktį. Praėjusį rudenį 40 vaikų netekusių šeimų pradėjo piligriminę kelionę po šalį ir surengė protestą prie nacionalinės televizijos būstinės, kad į jų bėdas būtų atkreiptas dėmesys. Bet įsikišo policija ir tėvus išvaikė.

"Nekenčiu savęs dėl to, kad dingo sūnus, bet dar labiau nekenčiu visuomenės, kuriai tai visiškai nesvarbu",– kalbėjo keturmečio berniuko netekusi Pang Dongying.