Vienas po kito, kaip grybai po lietaus, pasaulyje dygsta miestai milžinai. Nors gyvenimas didmiestyje tikrai ne rožėmis klotas, žmonių tai nesustabdo.

Kas yra miestas?

Kaip nustatyti, kuris didmiestis didžiausias planetoje? Gal tai Šanchajus, gal Tokijas, Naujasis Delis, Manila, o gal San Paulas ar Meksikas?

Tradiciškai sakoma, kad didžiausias pasaulio miestas – Japonijos sostinė Tokijas. Šiame mieste ir priemiesčiuose gyvena net 36 mln. žmonių. Bet ar Tokijas iš tiesų didžiausias Žemės miestas, jei (remiantis oficialia statistika) iš tiesų jame gyvena tik 8 mln. gyventojų.

Nustatyti šiuolaikinių miestų, kuriuose gyvena daugiau žmonių nei vidutinio dydžio valstybėje ribas – nelengva užduotis. Nėra jokių tarptautinių standartų, kuriais remiantis būtų galima apibrėžti miestų „sienas“.

Antai Tokijo aglomeracijai priklauso ne tik pats Tokijas, tačiau ir greta esantis Jokohamos miestas, kurio gyventojų skaičius – 3,6 mln., bei dar apie 86 miestus ir miestelius. Tai didžiulė urbanizuota teritorija, kurioje tikrai sunku atsekti miestų ribas.

Mokslininkai sako, kad didieji pasaulio miestai tokie skirtingi, kad dažnai juos palygini kaip „obuolius su persikais“.

Richardas Greene’as, Šiaurės Ilinojaus universiteto Jungtinėse Valstijose geografijos profesorius, pabrėžė: „Tradiciškai yra trys miestų koncepcijos. Pirmasis – savivaldybė. Tai yra teisiškai apibrėžta miesto teritorija. Antrasis – urbanizuota teritorija; tai užstatyta teritorija. Trečioji – metropolio zona; tai – poveikio kokiam nors miestui zona. Tarkime, galime sakyti, kad poveikis pasireiškia per tai, kiek žmonių kasdien iš metropolio zonos atvyksta į miestą dirbti“, – aiškino profesorius.

Pavyzdžiui, Tokijas dažnai vadinamas didžiausiu pasaulio miestu ne tik dėl gyventojų skaičiaus metropolio zonoje, tačiau ir dėl to, kad urbanizuota zona čia yra didžiausia pasaulyje.

Čongčingo fenomenas

Čongčingas Kinijoje – kiek kitoks miestas nei Tokijas.

2005 m. „Times“ žurnalas ironiškai pabrėžė: „Vos per naktį Čongčingas tapo didžiausiu miestu ne tik Kinijoje, tačiau ir pasaulyje.“ Kaip?

Pagal gyventojų skaičių, kuris siekia beveik 30 mln., Čongčingas kartu su Deliu ir Mumbajumi Indijoje pagrįstai gali būti laikomas vienu didžiausių pasaulio miestų. Tačiau realybėje jis nėra nei didžiausias pasaulyje, nei pačioje Kinijoje.

Profesorius Kam Wing Chanas iš Vašingtono universiteto paaiškino: „Kinijoje miesto savivaldybė dažnai suvokiama kaip provincija. Daugelis iš 30 mln. miesto gyventojų iš tiesų yra žemės ūkio darbininkai iš gretimų kaimų regionų. Faktiškai šio miesto teritorija tokia didelė, kad joje tilptų Austrija“, – juokėsi profesorius.

Jis pridūrė: „Įdomu tai, kad norėdamas nuvykti iš Čongčingo centro į miesto pakraštį gali sugaišti net dvi dienas. Susisiekimas čia labai prastas. Tad nemanau, kad tokį darinį galime vadinti miestu. Juk kai kalbame apie miestą, turime galvoje konkrečią zoną su tam tikromis konkrečiomis jungtimis.“ Pasak Kam Wing Chano, iš tiesų Čongčinge gyvena 6–7 mln. žmonių.

Profesorius pridūrė, kad didžiausias Kinijos miestas – Šanchajus. Vis dėlto nors oficialiai sakoma, kad šiame mieste gyvena apie 20 mln. žmonių, realiai šis skaičius siekia apie 16 mln.

Kam Wing Chanas pabrėžė, jog dažnai mėgstama Kinijos miestus laikyti didesniais, nei iš tiesų yra.

„Dažnai mano kolegos pateikia labai iškreiptą vaizdą apie Kinijos miestus, kuriuose gyvena 20–30 mln. žmonių. Miesto apibrėžtis daugeliui šių miestų visai netinka“, – aiškino profesorius.

Kad ir kaip būtų, statistika rodo, jog iki 2025 m. net dešimt didžiausių pasaulio miestų bus Azijoje.

Antai vien Kinijoje iš provincijos į miestus per pastaruosius tris dešimtmečius persikraustė keliolika milijonų žmonių. Ši beprecedentė vidinė migracija lėmė, kad šiuo metu šioje šalyje yra net 102 miestai, turintys daugiau nei milijoną gyventojų. Galima palyginti: 1992 m. tokių miestų Kinijoje buvo 46.

Ir, pasak mokslininkų, tai – tik pradžia. Šiuo metu tik 40 proc. kinų gyvena miestuose. Toks skaičius žmonių Amerikos miestuose gyveno tik gūdžiais 1885-aisiais.

Skaičiuojama, kad iki 2025 m. miesto gyventojais taps dar 350 mln. kinų, tad miestai šalyje augs, ir sparčiai.

Pavyzdžiui, 1980 m. Šanchajuje nebuvo nė vieno dangoraižio, o dabar jų yra du kartus daugiau nei Niujorke. Nuo 1990 iki 2004 m. mieste išdygę komercinės paskirties pastatai užima tokį plotą, kad jame būtų galima pastatyti 334 „Empire State“ dangoraižius.

Statybų sektoriuje Kinijoje dirba 37 mln. žmonių. Kinijoje sunaudojama beveik pusė visame pasaulyje statyboms reikalingo plieno ir cemento.

Didmiesčių epocha

Kodėl pasaulyje per pastaruosius pora dešimtmečių kaip grybai po lietaus ėmė dygti milžiniški miestai? Vos prieš šimtmetį pasaulyje tik 20 proc. žmonių gyveno miestuose, šiuo metu – dvigubai daugiau.

Sociologijos profesorė iš Niujorko Kolumbijos universiteto Saskia Sassen išskyrė tris priežastis, kodėl miestai traukia žmones kaip magnetas.

Pirma, anot mokslininkės, žmones keltis į miestus verčia prastos gyvenimo sąlygos kaime. Ypač tai aktualu besivystančiose šalyse. Antra, per pastaruosius penkerius metus pasaulyje buvo supirkta apie 220 mln. hektarų žemės. Todėl daug žmonių buvo priversti išsikelti iš gimtųjų vietų. Trečia, nemaža dalis žemės tapo netinkama ūkininkauti ir net gyventi. Pavyzdžiui, yra daug regionų pasaulyje, kuriuose nėra net vandens.

Tiesa, S.Sassen pridūrė, kad ir miestuose gyvenimas pamažu komplikuojasi, nes didmiesčiai tampa tokie dideli, jog žmonėms vis sunkiau rasti darbą netoli gyvenamosios vietos.

Tiesa, anot S.Sassen, darbo vietų veiksnys turi ir teigiamą aspektą.

„Tarkime, San Paulas Brazilijoje ir Meksikas neišaugo tiek, kiek buvo prognozuota. Tikėtina, kad darbo vietų klausimas suveikė kaip savotiškas pusiausvyros išlaikymo mechanizmas“, – aiškino ekspertė.

Kita dalis ekspertų nuogąstauja, kad jei naujakuriai ims gyventi taip, kaip šių dienų miestiečiai, Žemė išseks. Ekspertas Paulas Gildingas perspėjo, kad jei, pavyzdžiui, kiekvienas Kinijos gyventojas imtų gyventi taip, kaip dažnas amerikietis, vien automobilių skaičius pasaulyje išaugtų milijardu.

„Jau dabar pasaulio ekonomika viršija galimybes. Buvo laikai, kai švaistėme, atėjo laikas, kai reikia saugoti“, – tvirtino ekspertas, turėdamas omenyje Kiniją.

Laimė, Kinijos vyriausybė nemažai investuoja į atsinaujinančius energijos šaltinius. Nuo 2005 iki 2009 m. kinai į vadinamąją švariąją energetiką investavo apie 34,6 mlrd. dolerių – tai du kartus daugiau, nei investavo JAV.

Gyventojų prieaugį būtina riboti

Jungtinių Tautų ekspertai perspėjo, kad nesiėmus riboti gimstamumo 2100 m. planetoje gyvens 14 mlrd. žmonių. Pagal palankesnį scenarijų 2070 m. pasaulio gyventojų skaičius pasieks 9,4 mlrd. ir ims mažėti. Bet jei prieaugis išliks 2,2–2,3 vaiko vienai moteriai, tikėtinas blogasis scenarijus – gyventojų skaičius iki 2300 m. išaugs iki 30 mlrd.

Miestai milžinai – kiek dar jie augs?

Prieš kurį laiką pasaulyje buvo vos keli miestai milžinai. Dabar šie didmiesčiai dygsta kaip grybai po lietaus.

Manila, Filipinai. Gyventojų skaičius 16,3 mln.

Po Antrojo pasaulinio karo Filipinų sostinė Manila buvo vadinama Azijos Dresdenu, nes buvo smarkiai subombarduota. Po karo miestas ėmė augti. Aplinkui Manilą plyti lūšnynų rajonai. Teritorijoje, kurią kontroliuoja miesto savivaldybė, yra vos 1,6 mln. gyventojų.

Šanchajus, Kinija. Gyventojų skaičius 16,7 mln.

1980 m. Šanchajuje gyveno 6 mln. žmonių. Gyventojų skaičius mieste nuo to laiko patrigubėjo. Šiuo metu Šanchajus užima 9 vietą didžiausių pasaulio miestų sąraše. 2010 m. mieste ėmė veikti didžiausias pasaulio konteinerių terminalas – jis aplenkė Singapūro terminalą. Taip pat Šanchajuje veikia didžiausia pasaulyje metro sistema.

Delis, Indija. Gyventojų skaičius 18,6 mln.

Per pastaruosius kelis dešimtmečius Delio miestą užplūdo milijonai imigrantų iš šalies kaimo vietovių. Daugelis Indijos sostinės rajonų iki šiol neturi vandens, elektros ir nuotekų sistemos. Aplinkui miestą plyti lūšnynų rajonai. Delis žinomas dėl milžiniškų transporto spūsčių ir perpildyto viešojo transporto.

San Paulas, Brazilija. Gyventojų skaičius 18,8 mln.

Brazilijos finansų ir kultūros centras, didžiausias šalies miestas. Imigracija iš kaimo sunkina vietos gyventojų kasdienybę. San Paule per pastaruosius metus rekordiškai pakilo nekilnojamojo turto kainos. Aplinkui miestą atsirado lūšnynų rajonų. 35 proc. miesto gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos.

Džakarta, Indonezija. Gyventojų skaičius 18,9 mln.

Džakarta garsėja chaosu transporto sistemoje. Menkas dėmesys miesto plėtrai lėmė, kad daugelis miesto gatvių po liūčių ir potvynių tampa nepravažiuojamomis upėmis. Per pastaruosius metus miestą užplūdo milijonai žmonių iš viso Indonezijos salyno.

Mumbajus, Indija. Gyventojų skaičius 19,2 mln.

Mumbajus – Indijos finansų sostinė. Tačiau net 60 proc. visų miesto gyventojų gyvena lūšnynuose. Miesto valdžia siekia lūšnynus nugriauti. Vietoj jų norima statyti daugiaaukščius gyvenamuosius namus. Tačiau vietos gyventojai priešinasi iškeldinimui.

Niujorkas, JAV. Gyventojų skaičius 19,8 mln.

Niujorkas laikomas pirmuoju pasaulyje megamiestu. Niujorkas ir jo priemiesčiai – tankiausiai apgyventa JAV teritorija. 2010 m. mieste apsilankė net 50 mln. turistų. Po Tokijo Niujorkas yra antras turtingiausias miestas pasaulyje.

Meksikas, Meksika. Gyventojų skaičius 20,5 mln.

Miesto gyventojų skaičius smarkiai augo pastaruosius šešis dešimtmečius. 1950 m. Meksike gyveno vos 2,9 mln. žmonių. Didžiausia Meksiko problema – oro tarša.

Seulas, Pietų Korėja. Gyventojų skaičius 20,6 mln.

Seulas – vienas labiausiai išsivysčiusių miestų pasaulyje. Tačiau transporto sistema mieste perkrauta, be to, Seulą nuolatos kamuoja oro taršos problema.

Tokijas, Japonija. Gyventojų skaičius 32,5 mln.

Tokijas laikomas didžiausiu pasaulio miestu. Sostinė – Japonijos finansų, kultūros ir politinis centras. Kasdien į Tokiją iš aplinkinių regionų dirbti ir mokytis atvyksta apie 2 mln. žmonių. Mieste itin gerai išvystyta transporto sistema.