Tai buvo ambicingas užmojis, ypač atsižvelgiant į religinius aspektus, „The Washington Post“ rašo Amanda Erickson. Apie 90 procentų regiono gyventojų buvo musulmonai, nors SSRS valstybinė „religija“ buvo ateizmas. Tad XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje Sovietų valdžia islamą Centrinėje Azijoje faktiškai uždraudė.

Knygos arabų kalba buvo deginamos, o musulmonams buvo draudžiama užimti atsakingas pareigas. Musulmonų mokyklos buvo uždaromos, o laikytis musulmoniškų tradicijų tapo beveik neįmanoma. 1912 m. Centrinėje Azijoje veikė apie 26 000 mečečių. 1941 m. jų liko vos 1 000.

Tačiau tai ne tik nepadėjo pakirsti islamo regione, bet ir paskatino tikinčiųjų radikalėjimą. Ši tendencija per praėjusį amžių pasikartojo ne kartą, ir dabar tai gali turėti sunkių padarinių karui su terorizmu. Šiandien Centrinės Azijos musulmonų radikalėjimo tempai kelia nerimą. Tūkstančiai regiono musulmonų prisijungė prie „Islamo valstybės“; Turkijos žiniasklaida teigia, kad įtariamasis, neseniai nužudęs 39 žmones Stambulo naktiniame klube, buvo etninis uiguras iš Kirgizijos.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje kovodami su islamu sovietai nutildė nuosaikiuosius imamus ir musulmonų bendruomenės lyderius. O fundamentalistai musulmonus ėmė vilioti į savo gretas. Vienas iš geriausiai žinomų fundamentalistų lyderių buvo ultrakonservatyvių pažiūrų uzbekas Šami-damulla. Jis buvo įkalintas 1932 m., tačiau laisvėje liko daug jo mokinių, kurie skelbė jo konservatyvias religines tiesas laikinose mečetėse ir pogrindinėse mokyklose. Kai Josifas Stalinas XX a. penktajame dešimtmetyje sušvelnino Sovietų Sąjungos poziciją oficialiųjų religijų atžvilgiu, būtent ši dvasinių lyderių grupė panoro perimti valstybinių religinių reikalų institucijų kontrolę.

Jiems tai pavyko, ir XX a. aštuntajame dešimtmetyje islamas jau buvo sugrįžęs į didžiąją Centrinės Azijos regiono dalį. Tokios šventės kaip Ramadanas ir naujųjų metų šventė Novruzas jau buvo švenčiamos viešai. Arbatinės pasitarnaudavo kaip mečetės.

XX a. devintajame dešimtmetyje fundamentalistai dar labiau sustiprėjo, kai Sovietų Sąjunga įvedė kariuomenę į Afganistaną ir taip sukėlė daugelio Centrinės Azijos gyventojų pasipiktinimą; be to, buvo sušvelninti kelionių apribojimai, o tai atvėrė kelius informacijai ir žmonėms iš Artimųjų Rytų.

Kai Sovietų Sąjunga žlugo, radikalai jau buvo sukūrę stiprius tinklus, kurie jiems suteikė galimybę mesti iššūkį besiformuojančiai naujųjų valstybių valdžiai. 1991 m. grupė kovotojų užėmė buvusį komunistų partijos pastatą viename Uzbekistano mieste ir ėmė reikalauti sukurti religinę valstybę, kurioje būtų laikomasi šariato įstatymo, o mokyklose berniukai ir mergaitės būtų mokomi atskirai. 1992 m. vietos valdžia tapo tų pačių kovotojų įkaite. Kitoje šalies dalyje tuometinis prezidentas Islamas Karimovas susidūrė su tūkstančiais demonstrantų islamistų, reikalaujančių atskaitingos valdžios.

I. Karimovas ir kiti regiono lyderiai greitai nusprendė protestus numalšinti jėga. Pamaldūs musulmonai kėlė grėsmę jų režimams, todėl autokratiniai regiono vadovai pasinaudojo sovietiniais metodais, kad užtikrintų politinę tikėjimo kontrolę. Dabar valstybės komitetai reguliuoja religinį gyvenimą, cenzūruoja literatūrą ir draudžia veiklą ir grupes, kuriose neatitinka jų kriterijų. Musulmonai Centrinėje Azijoje gali būti baudžiami už tai, kad apie religiją kalba už mečetės ribų arba be leidimo nešiojasi Koraną. Žmogaus teisių organizacijos „Human Rights Watch“ duomenimis, regione tūkstančiai musulmonų kankinami ir įkalinami už tai, kad išpažįsta savo tikėjimą.

Kirgizijoje pamokslininkų pamokslai turi būti valdžios institucijų patvirtinti iš anksto. Uzbekistano valdžia net uždraudė auginti barzdas ir nešioti musulmoniškus drabužius, taip pat uždarė pagal islamo reikalavimus ruošiamo maisto restoranus.

Tokia priespauda vėl privertė daugelį musulmonų pasitraukti į pogrindį ir prisijungti prie radikalų, pabrėžia A. Erickson. Kai kuriais skaičiavimais, šiandien Centrinėje Azijoje radikalams priskiriama 2 000–4 000 Centrinės Azijos gyventojų. Uzbekistano islamo judėjimas palaiko glaudžius ryšius su Talibanu ir kitomis grupuotėmis, kovoja su koalicijos pajėgomis Afganistane ir rengia išpuolius Pakistane. Neseniai Kirgizijos sostinėje Biškeke įvyko susišaudymas su įtariamais grupuotės „Islamo valstybė“ kovotojais, per kurį žuvo šeši ir buvo sužeisti septyni žmonės.

Radikalų įtakai pasiduoda net aukšti valdžios atstovai. Pernai Tadžikistano elitinių policijos pajėgų vadas prisijungė prie „Islamo valstybės“. Socialiniame tinkle „YouTube“ paskelbtame vaizdo įraše valdžios atstovus jis išvadino „šunimis“ ir pažadėjo pradėti džihadą Rusijoje ir Jungtinėse Valstijose.