Kaliningrado miestas – kadaise Königsbergas, Prūsijos imperijos miestas, Antrojo pasaulinio karo metais britų nušluotas nuo žemės paviršiaus. Kaliningradiečiai sako, kad nėra nei rusai, nei prūsai, o tiltas tarp Rytų ir Vakarų.

Britai nušlavė miestą

Königsbergas, lietuviškai dar vadinamas Karaliaučiumi, o rusiškai Kaliningradu, 1944 m. britų bombonešių buvo sulygintas su žeme.

Čia neliko beveik nieko, kas mena didingus Vokietijos imperijos laikus. Neliko ir vokiečių, kurie arba paliko savo namus karo metais, arba vėliau buvo deportuoti.

Būtent šiame mieste būdavo karūnuojami Prūsijos imperatoriai. Königsbergo universitetas neatsiejamas nuo Immanuelio Kanto – vieno žymiausių visų laikų vokiečių mąstytojo.

Tačiau baigiantis Antrajam pasauliniam karui iš miesto liko griuvėsiai. Karališkosios oro pajėgos ant miesto numetė šimtus bombų. Miestą su žeme lygino per 360 britų karo lėktuvų.

Königsbergas virto antruoju Dresdenu – sunaikintu iki pamatų vokiečių kultūros lopšiu. Liudytojų pasakojimu, miestas po bombardavimo degė ištisas dienas.

Po pusės metų Königsbergą užėmė Raudonosios armijos daliniai. Miesto pavadinimas buvo pakeistas. Jis tapo Kaliningradu.

Šiandien Kaliningrado sritis – Rusijos Federacijos teritorija. Anklavas, kurį supa Lietuva ir Latvija, o vakaruose – Baltijos jūra.

Rytų Prūsijos žemės, nuo pat Vokietijos suvienijimo XIX a. pabaigoje priklausiusios Vokietijai, buvo padalytos tarp tuo metu SSRS ir naujai sukurtos Lenkijos socialistinės respublikos. Niekas tuo metu nesismulkino: siena tarp Lenkijos ir Kaliningrado srities – kaip liniuote perbraukta.

Būta net planų, kad visa Kaliningrado sritis galėtų būti prijungta prie Lietuvos SSR, tačiau tokių planų patys Lietuvos tuomečiai komunistų vadovai atsisakė. Tiesa, galėjo dalį srities prisijungti – bent jau mažosios Lietuvos kultūros lopšius kaip Tolminkiemis. Tačiau kas buvo – pražuvo.

Šiandien Kaliningrado mieste gyvena 430 tūkst. žmonių, o visoje srityje – daugiau nei milijonas. Daugiausia rusų.

Tiesa, Kaliningradas – atskirtas nuo žemyninės Rusijos, Lietuvos ir Baltarusijos. Nuo Maskvos iki miesto – 1,2 tūkst. km, o iki Berlyno – 700 km.

Miesto valdžia bando gaivinti senąjį miesto veidą. Aleksandras Popadinas, 50 metų architektas, sako, kad labai norėtų ateityje Kaliningrado širdyje – senamiestyje – atgaivinti bent dalelę vokiškos kultūros. Juk miestas, pasak jo, statytas vokiečių, o ir buvo vienas svarbiausių Rytų Prūsijos regiono kultūros centrų.

A.Popadinas kartu su kolega Viačeslavu Genne, vyriausiuoju Kaliningrado miesto architektu, net nusprendė surengti architektų konkursą.

Nieko konkretaus jie nereikalauja, tačiau norėtų pasižiūrėti, kaip daugelis konkurso dalyvių įsivaizduoja senosios miesto dalies atstatymą arba rekonstrukciją.

Mat šiuo metu centrinė dalis – lyg mozaika. Dalis pastatų – vokiškos architektūros, sakykime, nevykusios kopijos. Dalis – sovietiniai monstrai. Tačiau yra ir vokiečių statytų šedevrų, kuriuos pavyko atstatyti, vienas jų – katedra.

Vieta, kurioje kadaise stovėjo Königsbergo pilis, apskritai tebėra plikas laukas vidury miesto.

Dar netoliese stūkso SSRS laikus primenantis "dangoraižis", pastatytas partijos funkcionieriams, tačiau taip niekuomet ir nenaudotas pagal paskirtį.

Izoliuotas regionas

Kaliningradu Königsbergas tapo 1946 m. Miestas pavadintas vieno iš SSRS lyderio Michailo Ivanovičiaus Kalinino garbei.

Nuo 1945 iki 1948 m. vokiečiai arba patys pasitraukė, arba buvo iš srities iškeldinti. Pirmaisiais SSRS valdymo metais Kaliningradas tapo vienu iš labiausiai militarizuotų SSRS regionų.
Žinoma, dėl strateginės srities reikšmės – netoli Vakarai, taip pat priėjimo prie Baltijos jūros. Tiesa, SSRS metais jūros svarba nebuvo didelė, nes aneksuotos buvo Baltijos šalys, tačiau šiuo metu Kaliningrade bazuojasi Rusijos Baltijos jūros laivynas.

SSRS metais sritis buvo izoliuota nuo pasaulio. Keturis dešimtmečius nė vienas užsienietis negalėjo patekti į Kaliningradą.

SSRS gyventojams buvo reikalingas specialus leidimas. Kariai, kurie tarnavo Kaliningrade SSRS metais, buvo suvežti į sritį iš pačių įvairiausių SSRS regionų. Iš viso čia buvo dislokuota 200 tūkst. karių. Taip pat Kaliningrado srityje buvo dislokuotos branduolinės pajėgos.

SSRS valdžia laikėsi nuostatos, kad Vokietijos kultūros paveldas iš Kaliningrado turėtų būti iškeldintas.

1968 m. buvo susprogdinti Prūsijos pilies griuvėsiai. Kaliningrade, kadangi čia reikėjo apgyvendinti atvykėlius iš SSRS, buvo pastatyti ištisi kvartalai daugiabučių, kurie šiuo metu gan bjauroja miesto veidą.

Taikos miestas?

Daugelis vietinių pernelyg nesiilgi vokiečių. Pasak kaliningradiečių, vokiečių ir rusų santykių kruvina istorija – nepamirštamas dalykas.

"Daugelis televizijos laidų, filmų rodo, kaip veteranai pasakojo apie vokiečių fašistų nusikaltimus", – pasakojo 1970 m. Kaliningrade gimęs Aleksejus Šabuninas.

Šiuo metu vyras dirba vietos laikraščio "Dvornik" vyriausiuoju redaktoriumi.

"Pamenu, miškuose buvo tankų. Kai klausdavau, kodėl čia tie tankai, man sakydavo, kad mes, rusai, turime gintis. Visuomet bijojau vokiečių", – prisiminė Šaltojo karo laikus redaktorius.

1991 m., suirus SSRS, Kaliningradas atsidūrė nepriklausomų valstybių kaimynystėje. Daugelis Rytų Prūsijos gyventojų, kurie po karo buvo priversti palikti savo namus, grįžo apžiūrėti gimtųjų vietų.

Rusų gidai, kurie organizuodavo šias keliones, mena liūdnas akimirkas, kaip atvykėliai pasakodavo apie savo gyvenimą.

Kai kurie pasodindavo medį vietoje, kurioje buvo jų namai, kiti net rado kadaise paslėptus daiktus. Antai viena šeima atkasė karo metais užkastus porceliano indus, kurių negalėjo su savimi pasiimti.

Tiesa, Kaliningradas dabar yra rusiškas miestas. Nors dalis vietinių sako, kad jiems vokiečių paveldas – nesvetimas.

Sykį vietos gyventojai protestavo prieš Kaliningrado merijos sprendimą išasfaltuoti vieną gatvę, kurioje buvo vokiečių laikų grindinys. Atrodo, kad savąjį paveldą vietos žmonės gerbia.

Vieninteliai, kurie vokiečių kultūros mieste apskritai nenori matyti, Antrojo pasaulinio karo veteranai.

Jų mieste – daug. O ir tų, kurie laiko save prūsais, o ne rusais, gerokai mažiau. Daugiausia kaliningradiečių mano, kad jų miestas – skirtingų civilizacijų sandūra, todėl tiek vienas, tiek kitas istorijos vingis turėtų atsispindėti.

Nuo 1992 m. Igoris Aleksandrovičius Odincovas buvo vienas aktyviausių Kaliningrado katedros atstatymo iniciatorių. Dabar jau 77 metų sulaukęs vyras į Kaliningradą atvyko iš Simferopolio Kryme. Rusas negailėjo pagyrų Vladimirui Putinui, esą šis nemažai nuveikė miesto paveldui.

"Parašau užrašyti, kad V.Putinas – pats populiariausias ir geriausias Rusijos prezidentas", – pareiškė I.Odincovas.

Kartu jis sakė, kad Kaliningrado katedra – Vokietijos ir Rusijos draugystės simbolis.

"Kiekvienas bandymas sugriauti šią draugystę baigsis nesėkme", – prognozavo Kaliningrado gyventojas.

Daugeliui, kurie rūpinosi katedros projektu, įtampa tarp Rusijos ir Vakarų kelia nerimą. Tačiau visi, kaip I.Odincovas, mano, kad nesutarimai bus išspręsti.

Įdomu tai, kad daugelis kaliningradiečių savo regioną mato Europos dalimi, o ne kalba kažką panašaus, kas kalbama Maskvoje.

"Žinoma, kad esame Europos dalis", – pastebėjo vyriausiasis Kaliningrado inžinierius V.Genne, vokiečių kilmės rusas, kuris atsikėlė į Kaliningradą iš Baltarusijos sostinės Minsko.

Paliko savo pėdsaką

V.Genne pažymėjo, kad Kaliningradui, kalbant apie paveldo išlaikymą, reikėtų orientuotis į Vokietijos miestus, ypač Hamburgą.

Čia, pasak jo, išsaugant senąją miesto architektūrą, moderniu kvartalu buvo paverstas uostas ir senamiesčio dalis. V.Genne norėtų, kad kažkas panašaus būtų Kaliningrade.

Pavelas Fiodorovas Kaliningrado centre įkurdino "žvejų miestelį". Anksčiau vyras dirbo srities gubernatoriaus pavaduotoju. Tačiau iš politikos pasitraukė.

Jis pardavė savo būstą Maskvoje, o pasirinko Kaliningradą.

"Nusprendžiau, kad labai norėčiau šiame mieste palikti savo pėdsaką", – pasakojo verslininkas. Jo senelis kovojo Pirmajame pasauliniame kare, o tėvas – Antrajame.

Pasak jo, į vokiečius jis nežiūri kaip priešus.

"Taip, esu karių vaikaitis ir vaikas. Tačiau nemanau, kad vokiečiai – laukiniai žvėrys. Galų gale galite kažko nemėgti, tačiau reikėtų gerbti tai, ką tas kažkas sukūrė.

Tiesa, žiūrinti iš šono, "žvejų miestelis" – kiek kičinis, nes nėra tiksli vokiškos architektūros kopija. Na, bet tai jau skonio reikalas.

48 metų Arthuras Sarnitzas, vienas iš Kaliningrade dirbančių architektų, sako, kad mena laikus, kai srityje vienas po kito kilo sovietinio tipo pastatai.

Nors nesutiko su tuo, nebuvo kito kelio, tik susitaikyti. Tačiau šiuo metu jis mano, kad Kaliningrado centrinę dalį reikėtų atstatyti tokią, kokia buvo vokiečių laikais. Tam, žinoma, pasak jo, reikėtų nugriauti sovietinius pastatus.

"Mes buvome ideologijos įkaitais. Tačiau turėtume palikti XX amžių, milijonus žuvusiųjų, taip pat susipriešinimus tarp vokiečių ir rusų, komunistų ir fašistų praeityje. Juk dabar XXI a. Žmonės turėtų bendrauti vieni su kitais", – sakė A.Sarnitzas.

Istorikas A. Kasparavičius: Kalbant apie mūsų nomenklatūrą, manau, kad jie iš tiesų nenorėjo, kad Kaliningradas būtų Lietuvos sudėtyje.

Mažoji Lietuva – kokia ji?

Rytų Prūsija, Mažoji Lietuva, Kaliningradas. Turbūt sunku būti rasti regioną, kuris turėtų tiek daug pavadinimų ir tiek daug įvairių žmonių jame būtų gyvenę. Apie kaimyninę Kaliningrado sritį – pokalbis su Lietuvos istorijos instituto ekspertu, istoriku dr. Algimantu Kasparavičiumi.

Mažoji Lietuva – kokia ji?

Rytų Prūsija, Mažoji Lietuva, Kaliningradas. Turbūt sunku būti rasti regioną, kuris turėtų tiek daug pavadinimų ir tiek daug įvairių žmonių jame būtų gyvenę. Apie kaimyninę Kaliningrado sritį – pokalbis su Lietuvos istorijos instituto ekspertu, istoriku dr. Algimantu Kasparavičiumi.

– Istorijos vingių Karaliaučiaus krašto istorijoje buvo ne vienas. Kuo šis kraštas yra ar buvo reikšmingas Lietuvai?

– Šis kraštas, sutikime, nėra rusiškas ar slaviškas. Šaknys jo – baltiškos. Tačiau baltiškumas čia buvo sunaikintas – iš esmės nuo XV iki XVII a. Be to, ir XVIII a. kilęs didysis maras nusinešė, skirtingais istorikų skaičiavimais, du trečdalius vietinių gyventojų gyvybių. Maras išguldė ten gyvenusias lietuvių gentis, likusius kuršius ir prūsus.

Nuo XVIII a. pradžios prasidėjo šio krašto radikali tapatybės transformacija. Kraštas buvo germanizuojamas iki pat XX a. vidurio. Šiuo laikotarpiu regionas tapo stipria vokiškos kultūros, arba germaniškos civilizacijos, atrama.

Beje, ne tik Vokietijai, bet ir Lietuvai tai buvo svarbu. Karaliaučiaus kraštas tapo erdve, per kurią lietuviai pažino arba, pavadinkime, patyrė vokišką civilizaciją. Per Karaliaučių buvo palaikomas ryšys su Centrine ir Vakarų Europa, o tas ryšys leido mums atsispirti Rusijos imperijos politikai. Nuo XIX a. vidurio turime knygnešius, knygų spausdinimą, ką pradėjo Motiejus Valančius, viskas juk vyko Rytprūsiuose. Tai mums, tiesa pasakius, neįkainojama vertybė.

Lietuvoje dažnai sakoma, kad mes pažinome Vakarų Europą per Lenkiją. Žinoma, tiesos yra. Tačiau Lenkija, kad ir ką sakysime, niekuomet nebuvo Vakarai. O tai, kad mes netekome ryšio su Vokietija, manau yra netektis ne tik Lietuvai, tačiau visam Baltijos šalių regionui. Sakyčiau, kad net geopolitinė katastrofa, kurios padarinius jaučiame iki šiol.

– Kaliningradas šiuo metu tarsi atsidūrė tarp dviejų ugnių – Rusijos ir Vakarų. O gal reikėtų sakyti, kad Lietuva dėl Kaliningrado (po SSRS žlugimo) atsidūrė tarp dviejų ugnių?

– Na, taip jau susiklostė, kad Rusija dabar valdo vadinamuosius Rytprūsius. Mes šiuo atveju esame kaip geopolitinė rakštis.

Situacija – probleminė. Sunku prognozuoti, kaip toliau viskas klostysis. Daugelis mūsiškių ekspertų, politikų, apžvalgininkų įsivaizduoja, kad radikalus Vakarų ir Rusijos susikirtimas galėtų kaip nors Rusiją suskaldyti, sumažinti jos galią. Galbūt... Tačiau esminis dalykas čia – "galbūt". Panašiai mąstoma buvo ir anksčiau. O jei Rusija dar labiau pasislinks, sakykime, Vakarų link, kur tuomet mes būsime?

Žinote, pas mus daug patriotinių kalbų, tačiau mes mažai skaičiuojame savo pajėgumus. Jėga už Atlanto, žinoma, gali sau leisti aukoti vieną arbą kitą figūrą šachmatų lentoje. Tačiau tas, kas yra rikis ar pėstininkas (kalbu apie valstybes), juk tampa aukomis. Didžiųjų valstybių politika – "didelė", jei taip galima pasakyti. O 2,9 mln. gyventojų – na, čia smulkmena. Netikite? Juk matome Ukrainą. Ten net ne 2,9 mln. gyventojų, o 46 mln.

Ar šiame žaidime galvojama apie Ukrainos tautos, kuri formuojasi, ar valstybės interesus? Vargu. Kitaip sakant, kovojama iki paskutinio ukrainiečio kraujo lašo.

– Sakoma, kad Lietuvos sovietinė valdžia savo laiku galėjo Kaliningradą prisijungti. Pagrįstos šios kalbos? Galų gale, jei taip būtų nutikę, nebūtų Lietuvoje dar vieno, pavadinkime, įšaldyto konflikto?

– Istorikai daug ką sako. Iš tiesų faktų, kurie būtų realūs, t.y. kuriuos būtų galima dėti ant stalo, yra tik lietuvių sovietinių veikėjų atsiminimuose. Jokių kitų dokumentų mes neturime. Taigi kol kas tai yra spekuliacijos.

Tiesa, kaip šioks toks istorikas, galiu pasakyti savo nuomonę, kad toks dalykas veikiausiai buvo. T.y. dokumentai tokie, manau, Maskvoje egzistuoja.

Antriniai šaltiniai, kalbu apie minėtus atsiminimus, rodo, kad sumetimų ir sumanymų tokių būta. Stalinas niekuomet pernelyg nepasitikėjo Vakarų sąjungininkais. Na, pagrindo buvo. Antrasis frontas juk turėjo būti atidarytas 1942 m., o ne 1943 m., kai jau buvo aišku, kad karas laimėtas.

Stalinas, manau, nepasitikėjo Vakarais, kad SSRS bus atiduota Rytprūsių dalis. Todėl jam reikėjo, pavadinkime, atsarginio varianto. Jeigu regionas nebūtų perleistas SSRS, jis būtų spaudęs sąjungininkus argumentuodamas, kad štai čia baltų žemės, prijunkime jas prie Lietuvos socialistinės respublikos. Manau, kad ne veltui 1945–1946 m. Maskvoje pasirodė speciali monografija, tiesa, rusų kalba, kurioje pažymimos Karaliaučiaus krašto kultūrinės, etninės šaknys. Taigi, manau, Stalinas rengėsi kažkam panašiam.

Kalbant apie mūsų nomenklatūrą, manau, kad jie iš tiesų nenorėjo turėti Kaliningrado Lietuvos socialistinės respublikos sudėtyje. Žinoma, Stalinui priekaištauti mūsų sovietiniai veikėjai nebūtų galėję, tačiau to, atrodo, ir nereikėjo.

Net paskutiniais tarpukario nepriklausomybės metais A.Smetona, užsienio reikalų ministras J.Urbšys mąstė, kad net tų teritorijų, kurias Lietuva atgavo 1939 m., bus per daug.

Juk buvo didžiulė problema tautiniu aspektu. Manau, kad A.Sniečkus ir kt. sovietiniai veikėjai mąstė panašiai. Mūsų komunistai iš tiesų buvo nacionalkomunistai. Tą turime pripažinti ir turime žvelgti objektyviai. Jiems juk reikėjo lietuvizuoti tiek Vilniaus, tiek Klaipėdos kraštus. O čia dar būtų teritorija, kuri užima beveik pusę Lietuvos dydžio –  be gyventojų, kuriuos veikiausiai būtų atkėlę iš SSRS.

Taigi manau, kad tai buvo labai gerai apgalvotas sprendimas. Ką dabar būtume turėję? Teisingai sakote, mažų mažiausiai Padniestrę...