Šiaurės Kaukazo respublikose kasdien žūsta žmonių. Rusijos valdžia stengiasi stabilizuoti padėtį, tačiau vietos gyventojų priešiškumas jai tik didėja.

Kelią taikiam gyvenimui Šiaurės Kaukaze rasti bus labai sunku, dienraščiui teigė tarptautinės teisės ekspertas Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas dr. Dainius Žalimas.

– Kaip galima vertinti pirmadienio išpuolį Ingušijoje?

– Mano akimis, šis išpuolis yra tik dar vienas įrodymas, kad padėtis ne tik Čečėnijoje, bet ir visame Šiaurės Kaukaze nėra tokia stabili, kaip tai mėgina vaizduoti Rusija. Pačios konflikto priežastys neišnaikintos.

– Ar galima sakyti, kad konfliktas Čečėnijoje baigėsi ir iš ten išstumti kovotojai dabar veikia kitose Šiaurės Kaukazo respublikose? Juk iš Ingušijos ar Dagestano dabar ateina daugiau pranešimų apie susirėmimus.

– Manau, kad ir pačioje Ingušijoje buvo savų kovotojų. Kita vertus, aišku, išpuolių gretimose respublikose padaugėjo po to, kai patys čečėnų kovotojai nusprendė išplėsti veiksmų mastą. Veikti ten šiuo metu jiems atrodo patogiau, bet ir pačioje Čečėnijoje kasdien įvyksta susidūrimų.

– Vadovavimą Ingušijos milicijai šią savaitę perėmė aukštas Rusijos vidaus reikalų pareigūnas. Kaip tai galima suprasti?

– Tai galima vertinti kaip nepasitikėjimą vietos teisėsaugos institucijomis. Galbūt įtariama, kad patys vietos milicininkai iš dalies susiję su kovotojais. Kitaip tariant, tai rodo, kad vietos teisėsauga nepasitikima ir kad ji nesusidoroja su užduotimi.

– Ko turėtų imtis Rusija, kad padėtis Šiaurės Kaukaze stabilizuotųsi?

– Konfliktas Šiaurės Kaukaze tęsiasi jau 15 metų, tad ką nors padaryti yra sunku. Aišku, norint ieškoti ilgalaikio sprendimo, nors nemanau, kad Rusija tai darys, reikia labiau paisyti vietos žmonių teisių ir jų teisės patiems apsispręsti. Šiuo pagrindu ir reikėtų dirbti.

Iš tikrųjų reikėtų grįžti į 1991–1992 m., reikėtų leisti šioms respublikoms gyventi taip, kaip jos nori, aišku, iškelti tam tikras sąlygas, pvz., kad būtų demokratinė santvarka, kad būtų gerbiamos žmogaus teisės. Svarbiausia, kad žmonės jaustųsi esą šeimininkai savo žemėje.

– Tačiau, ar Rusija išties tai gali įgyvendinti?

– Taip, manau, kad bus tradicinis atsakas – bus daugiau represijų. Be to, dalies vietos institucijų kontrolę perims centras.

– Ar represijos neišprovokuos dar didesnio smurto?

– Nemanau. Tiesiog konfliktas dabar yra pasiekęs tokią stadiją, kai kovotojai, nors jie ir galėtų šį tą padaryti, bet, matyt, tam tikra prasme užšaldė savo potencialą. Rusijos institucijos taip pat vargu ar galėtų dar ką nors padaryti.

– Ingušijos prezidento Junus-beko Jevkurovo nuomone, konfliktą Šiaurės Kaukaze eskaluoja britų ir amerikiečių specialiosios tarnybos. Kokia jūsų nuomonė?

– Tai visiška kvailystė. Nemanau, kad britų ar JAV tarnyboms tai naudinga. Prisimenant, kas yra Ingušijos prezidentas (buvęs Rusijos karinės žvalgybos GRU karininkas – red. past.), galima suvokti, kad tai yra rusų propagandos atkartojimas. Dėl visų bėdų tradiciškai kaltę mėginama suversti Vakarams. Vakarų specialiosioms tarnyboms nėra jokio racionalaus pagrindo bendradarbiauti su žmonėmis, kuriuos galima pavadinti teroristais. Jie ir yra teroristai. Jie tokie, nes apimti desperacijos ir neturi kitos išeities, tik kovoti teroristų metodais.

– Kaip manote, kodėl iki šiol jaunimas masiškai traukai į kalnus?

– Pats kariavimas jau yra gyvenimo būdas. Taip yra iš dalies dėl to, jog tapo akivaizdu, kad nepasiekiami 1991 m. iškelti politiniai tikslai, nes Rusija nesileidžia į kompromisus. Rusija kone sunaikino visą čečėnų politinį elitą ir esant tokiai padėčiai jaunimas neturi į ką orientuotis, neturi jokios politinės vizijos. Jo pagrindinis kovos pasiteisinimas – kraštutiniai religijos motyvai. Nerealu tikėtis, kad padėtį galės suvaldyti Rusijos statytiniai, kurie neturi autoriteto tarp jaunimo.

– Susiklosčius palankioms aplinkybėms kovotojai galėtų pasiūlyti pasauliui kokią nors politinę Čečėnijos ar Šiaurės Kaukazo viziją? Jie kalba apie Kaukazo Emyratus...

– Bijau, kad realiai jie neturi jokios vizijos. Nes tai, apie ką jie kalba, yra absurdiška, kaip ir tai, ką sako Junus-bekas Jevkurovas apie britų ir amerikiečių žvalgybas. Jie dabar gyvena dėl kovos. Apie politinę viziją būtų galima kalbėtis su čečėnų politinio elito likučiais Vakaruose.

– Neseniai buvo tokių kontaktų. Ramzano Kadyrovo atstovas susitiko su Achmedu Zakajevu. Ar tokie susitikimai turi perspektyvą?

– Manau, jie galėtų sutarti tik dėl to, kad čečėnai nežudytų čečėnų.

– Dėl to lyg buvo sutarta, bet po to buvo jau ir išpuolių, ir susirėmimų...

– Kadangi elitas beveik išnaikintas, didelė dalis kovotojų nieko nebeklauso. Tačiau norint, kad padėtis vėl būtų kontroliuojama, reikia suteikti galimybę, kad Vakaruose esantys čečėnų politiniai lyderiai galėtų susigrąžinti kontrolę. Tačiau su jais nekalbama jokiais rimtais politiniais klausimais. O kai nėra jokio politinio sprendimo perspektyvos, akivaizdu, jog susitarimų, kurie pasiekti su rusų marionetėmis, nebus laikomasi. Reikia, kad kovotojai matytų, jog yra reali susitarimo perspektyva. Tada galbūt jie savo lyderiais pripažintų Vakaruose esančius čečėnų politikus. Jeigu būtų, pavyzdžiui, susitarta dėl garantijų, kad čečėnai galės turėti tokią valdžią, kokios jie patys nori, o ne kokią jiems primeta Rusija. Aišku, reikia turėti galvoje, kad dalis kovotojų jau niekada niekam nebepaklus – tai yra konflikto padarinys.