Kelionėje užfiksavusi ne vieną žvilgsnį kaustantį objektą, Kauno V.Kudirkos viešosios bibliotekos Panemunės padalinyje ji pristatė fotoparodą "Černobylis po trijų dešimtmečių".

Netikėta ramybė

L.Kurienės darbuose meistriškai perteikiama apleisto ir stingdančioje tyloje skendinčio miesto atmosfera. Medžiais apaugusi buvusi pionierių stovykla, voratinkliais apipinti įprastą žmonių gyvenimą menantys namų apyvokos daiktai, griūvančios mokyklos sienos, – vaizduotė nejučia piešia slogų vaizdą. Vis dėlto, pasak pašnekovės, pačiame mieste dvelkia ramybe.

"Keista, tačiau kelionės metu jaučiausi kaip niekada saugiai. Keliavau su vietiniu gidu, visą laiką specialiais matuokliais tikrinome radiacijos lygį, kuris atitiko įprastas normas, – pasakojo ji. – Nors vis pasigirsta istorijų apie nelegalius vizitus į Černobylį, manau, kad tai mitas. Visa 30 km miesto zona yra nuolat stebima, įvažiuoti galima tik pro kontrolės postus, tad neįmanoma likti nepastebėtam. Bet kokiu atveju rizikuoti nepatarčiau – nepažįstant vietovių, galima lengvai užklysti į pavojingą vietą ar užlipti ant kokio nors radiacija užteršto objekto", – perspėjo L.Kurienė.

Tiesa, keliones į Černobylį organizuojančios agentūros nėra labai lanksčios – siūloma šiame mieste ir jo apylinkėse praleisti tik dieną, aplankant kelis pagrindinius objektus. Dėl šios priežasties L.Kurienė tiesiogiai kreipėsi į šios uždaros zonos administraciją. Tokiu būdu Černobylio zonoje ji galėjo pasilikti ilgiau bei, keliaudama su vietiniu gidu, pasirinkti įdomesnius maršrutus.

Kadangi moteris dirba Nyderlandų atominės energetikos saugos inspekcijoje, ji, gavusi specialų leidimą, taip pat buvo įleista į Černobylio atominę elektrinę ir vieną iš reaktorių. "Prieš atvykdama tikėjausi pamatyti netvarkingą, gamtos visiškai pasiglemžtą teritoriją, tačiau tai, ką išvydau, mane maloniai nustebino, – pripažino moteris. – Zona stebėtinai sutvarkyta, išvalyta."

Įdomius jausmus kėlė ir tvyranti visiška tyla – pačiame Černobylio mieste laikinai apsistoti gali tik elektrinės ir zonos darbuotojai bei vietiniai prižiūrėtojai. "Neretai girdėdavome vien tolimą paukščių čiulbėjimą. Pašalinius žmones sutikau tik valgykloje ir viešbutyje, mačiau keletą turistų", – atskleidė L.Kurienė.

Pasak pašnekovės, vienas labiausiai kelionėje įsiminusių objektų buvo Černobylio apylinkėse stūksanti daugiau nei 100 m aukščio radiolokacinė antena "Duga". Šalia šio antenų komplekso sovietmečiu įkurtas slaptas karinis miestelis Černobylis-2. Įdomu tai, kad kompleksas buvo įslaptintas ir uždaras, tad jį prižiūrintys kariškiai iš miestelio negalėdavo išvykti. Iškart po avarijos jie visi, su žmonomis ir vaikais, buvo nedelsiant evakuoti.

Kelionė į praeitį

L.Kurienė negalėjo atsistebėti ir žaliuojančia zonos gamta. Nors daugelis įsivaizduoja, kad Černobylyje augantys augalai ir gyvenantys gyvūnai yra visiškai paveikti radiacijos, pasak keliautojos, nieko pernelyg neįprasto ji nepastebėjo.

"Jeigu norite išvysti Černobylio gamtą, nuvykite į bet kurį Lietuvos mišką, – juokėsi ji. – Tiesa, į akis krenta siaubingai aukšti medžiai, tačiau jie tokie ne dėl radiacijos, o todėl, kad jų niekas nekerta. Uždarame kanale taip pat gyvena didžiuliai šamai, kuriuos turistai dažnai fotografuoja, o kitas šio vandens rezervuaro žuvis šeria batonu. Kadangi žvejoti draudžiama, šamai sau gyvena atsipūtę ir toliau auga", – įspūdžiais dalijosi moteris.

Jaučiausi it filme – net zonos darbuotojai atrodo it nužengę iš devintojo dešimtmečio, gatvėmis važinėja seni žiguliai, o aplinkui stovi gazuoto vandens automatai.

Zonoje nemažai ir prijaukintų gyvūnų, mat kiekvienas postas augina savo šunį, katę arba lapę. Pastarąją fotoaparatu pavyko užfiksuoti ir L.Kurienei. "Mano gidas, vietinis ukrainietis Konstantinas, padarė man staigmeną. Žinodamas, kad Pripetės posto lapė kiekvieną dieną aštuntą valandą ateina pavalgyti, mane atvežė kaip tik tuo metu", – prisiminė ji.

L.Kurienė apsilankė ir 2 km nuo Černobylio nutolusiame apleistame Pripetės mieste. Vis dėlto lankantis Černobylio zonoje keliautojai keisčiausia buvo ne visa apimanti tyla ir tušti namai. Anot jos, atvykus į zoną apėmė jausmas, kad pavyko grįžti 30 metų atgal. Kadangi dauguma žmonių po katastrofos buvo skubiai evakuoti, Pripetėje palikta daugybė devintojo dešimtmečio gyvenimą Sovietų Sąjungoje menančių artefaktų.

"Vaikščiodama po apleistus butus aptikau objektų, apie kurių egzistavimą jau buvau ir pamiršusi. Jaučiausi it filme – net zonos darbuotojai atrodo it nužengę iš devintojo dešimtmečio, gatvėmis važinėja seni žiguliai, o aplinkui stovi gazuoto vandens automatai. Netoliese esančio Paryšivo kaimo name ant palangės netgi radau tebestovintį specifinį kečupo, kurį vartodavome vaikystėje, butelį", – stebėjosi ji.

Žvilgsnį kaustančių vaizdų pašnekovė užfiksavo ir vienoje apleistų Pripetės mokyklų. Viena šių fotografijų netgi puošia parodos afišą. "Geriau įsižiūrėjus į nuotrauką, matosi, kad mokyklos siena jau nugriuvusi, tačiau klasėje tebestovi suolai, kabo lenta – tokie patys, kokius mes turėdavome savo klasėse. Į šį objektą turistai nebeįleidžiami – ne dėl radiacijos, bet dėl griūties pavojaus", – pasakojo L.Kurienė.

Nors apleistose mokyklose tebestovi inventorius, mėtosi palikti dienynai ir knygos, kabo propagandiniai plakatai, pašnekovės teigimu, didelio šiurpulio jai tai nesukėlė. "Keista, tačiau, žvelgiant į Černobylio zonoje darytas nuotraukas, viskas atrodo kur kas baisiau, o atvykus čia, šis jausmas pradingsta", – tikino ji. Tačiau sukrečiantį vaizdinį L.Kurienė 5-ojoje Pripetės mokykloje vis dėlto išvydo. "Vienoje klasėje pamačiau išmėtytas vaikiškas dujokaukes. Jas paliko kadaise čia besimokę vaikai. Šis vaizdas ilgam įsirėžė į mano atmintį", – atskleidė ji.

Vietinis rezidentas Ivanas

Kelionės metu L.Kurienės objektyvas užfiksavo ir laivų kapines – Pripetės upėje skęstančius laivus, kuriais po avarijos buvo valoma zona. "Sunkvežimiais į šiuos laivus buvo vežami radioaktyvia medžiaga užteršti objektai. Jie laivais buvo gabenami tolyn, o tada užkasami. Nors reginys įspūdingas, į laivus galima žiūrėti tik iš tolo, nes jie vis dar pasižymi aukšta spinduliuote", – perspėjo ji.

Daug įdomių objektų Černobylyje aplankiusi L.Kurienė vis dėlto nerekomenduoja lankytis vietoje, kuri visiems keliautojams atrodo įdomiausia – Pripetės miesto ligoninėje. Kadangi joje buvo gydomi gaisrą elektrinėje gesinę asmenys, čia radiacijos lygis vis dar aukštas.

Gidas Konstantinas siūlė trumpam apsilankyti pastate, tačiau L.Kurienė nusprendė be reikalo nerizikuoti. Įdomu, tai, kad didžiausią radiacijos lygį keliautoja vis dėlto užfiksavo prie Pripetės miesto ženklo – vietoje, kuri atrodo viena saugiausių zonoje. "Matyt, sprogimo galia čia paskleidė nemažai radioaktyvių objektų, kurie vėliau nebuvo tinkamai išvalyti, – svarstė pašnekovė. – Kelionės metu mane nustebino faktas, kad aukštas radiacijos lygis yra itin lokalus – net ir būdamas Černobylio zonoje gali jaustis saugiai, žinodamas, kad radiacijos lygis neviršija normatyvų. Pavyzdžiui, viešbutyje, kuriame aš tuo metu buvau apsistojusi, jos lygis buvo žemesnis negu mano pačios namuose", – tikino ji.

Kažkur gali gulėti maža, 5 centų monetos dydžio skiautelė, priklausiusi katastrofos sukeltą gaisrą gesinusiam gaisrininkui. Nors ji miniatiūrinė, spinduliuoja didžiulę radiacijos dozę.

Kelionės palydovas L.Kurienei aprodė ir netoli Černobylio esantį Paryšivo kaimą, kuriame gyvena vietinis rezidentas Ivanas Ivanovičius. Nors po elektrinės avarijos vyras su šeima buvo evakuotas į vieną Kijevo daugiabučių, po dvejų metų jis grįžo namo. "Kartu grįžo dar keletas žmonių, bet tada kilo didžiulės diskusijos, ir valdžia uždraudė ten gyventi. Tačiau buvęs aukšto rango viršininkas Ivanas sugebėjo čia pasilikti, – pasakojo pašnekovė. – Jam jau 84 metai, bet vyras stiprus ir kupinas jėgų. Tik gaila, kad prieš porą metų mirė jo žmona Marija."

Kai keliautoja kartu su gidu Konstantinu atvyko į kaimą, I.Ivanovičius ravėjo savo bulvių lauką, aplinkui lakstė vištos, kurių vyras augina apie 50. "Gyvena jis tikrai neblogai – turi tiek maisto atsargų, kad galėtų išgyventi metus. Į zoną kartkartėmis atvažiuoja ir mobilioji parduotuvė, tad Ivanas gali įsigyti, ko jam reikia. O ir šiaip visas kaimas jam atviras – jis gali iš kitų namų susitempti, ko tik širdis geidžia", – juokėsi L.Kurienė.

Pataria nerizikuoti

Pasak keliautojos, zonoje pavojingiausia tai, kad ji nėra iki galo išvalyta. Todėl būtina visur nešiotis radiacijos matuoklį ir vykti su vietiniu palydovu, kuris puikiai pažįsta vietą.

"Tarkime, kažkur gali gulėti maža, 5 centų monetos dydžio skiautelė, priklausiusi katastrofos sukeltą gaisrą gesinusiam gaisrininkui. Nors ji miniatiūrinė, spinduliuoja didžiulę radiacijos dozę, – paaiškino L.Kurienė. – Tad nepatarčiau vaikščioti neturint matuoklio ar lankyti visiškai apleistas vietas."

Kas nutiktų, jei vis dėlto užliptum ant užteršto objekto? Pašnekovė nuramino, kad apdairiai elgiantis rizika nedidelė. "Artėjant prie pavojingos vietos ar objekto, matuoklis ims ūžti, tad bus laiko atsitraukti. Jeigu pavojingo objekto išvengti vis dėlto nepavyko, batus galima išplauti, bet aš patarčiau juos tiesiog išmesti" , – aiškino moteris.

Lankydama Černobylį pašnekovė nemažai galvojo ir apie avarijos padarinius padėjusius likviduoti žmones, tarp kurių būta ir nemažai lietuvių. Jai apmaudu, kad nėra tikslios statistikos, kiek žmonių iš viso žuvo per katastrofą. "Netgi oficialiuose šaltiniuose minimi skirtingi skaičiai. Tačiau juk nukentėjo ne tik asmenys, kurie žuvo iškart po avarijos ar gesino gaisrą, bet ir tie, kurie vėliau valė avarijos metu išmestas radioaktyvias medžiagas, bei tie, kuriems plačiai pasklidusios radiacijos poveikis pasireiškė po kelerių metų", – pastebėjo ji.

Vieną netikėčiausių pasaulio vietų aplankiusi L.Kurienė norėtų dar sugrįžti į Černobylio zoną. Juk per vos keletą dienų neįmanoma aprėpti visų dėmesio vertų objektų. "Sunku apsakyti patirtus potyrius, tad tiems, kurie turėtų tokią galimybę, patarčiau apsilankyti zonoje patiems. Patikėkite, nieko panašaus gyvenime tikrai nesate patyrę", – pokalbį baigė ji.

Kas? L.Kurienės fotografijų paroda "Černobylis po trijų dešimtmečių".

Kur? Kauno V.Kudirkos viešosios bibliotekos Panemunės padalinyje (Vaidoto g. 115).

Kada? Veikia iki liepos 1 d.