Kinų investicijos pasaulyje – stebina. Ne tik dydžiu, bet ir geografija. Visai neseniai šios supervalstybės prezidentas Xi Jinpingas su Pakistano valdžios atstovais pasirašė 46 mlrd. dolerių vertės susitarimą, pagal kurį dvi šalis per sunkiai įžengiamą Himalajų kalnyną sujungs vadinamasis Kinijos ir Pakistano ekonominis koridorius. Bet tai – tik lašas jūroje.

Investicijų politika

Keliai, kuriais iš Kinijos būtų galima sausuma nukakti iki Pakistano, o per šią šalį iki pat Indijos vandenyno – ne vienintelis ambicingas kinų projektas Pietų Azijoje.

Neseniai Pekinas pareiškė, kad geležinkeliu sujungs Kinijos Tibeto regioną su Nepalu, esančiu pačiame Himalajų kalnyno centre. Tam, pasak kinų, galbūt reikės tunelio po aukščiausiu pasaulio kalnu Everestu, bet, žinant, kad Kinija – pasaulio fabrikas, tai atrodo įgyvendinama.

Kam Kinijai šie projektai? Tarptautinių santykių analitikai tai aiškina paprastai: Pekinas plečia savo įtaką tradiciškai Indijos įtakos sferai priskiriamų šalių gretose. Kinams – būtinas Indijos vandenynas, o čia, bent kol kas, dominuoja kita Azijos galiūnė Indija.

Tiesa, Pakistanas – vargu ar gali būti įvardytas Indijos įtakos sferos dalimi, mat abi šalys – priešininkės. Bet Kinijai įdomus net ne Pakistanas, o galimybė per jį prekiauti su pasauliu, pirmiausia, besivystančiuoju. Jau dabar Kinijos ir tokių šalių kaip Pakistanas, Nepalas, Maldyvai ar Šri Lanka prekybos apimtys siekia milijonus dolerių. Ką jau kalbėti apie Afrikos šalis. Čia kinai seniai yra dominuojančioji ekonomikos galia.

Geležinkelio linijos į Nepalą paprašė šios kalnų valstybės valdžia. Nepalas – skurdus, taigi, jam, kaip ir Pakistanui, nepakenktų investicijos. O kinams tai – puikus pretekstas. Manoma, kad projektas turėtų būti baigtas 2020 m.

Kalbant apie šį ambicingą projektą, ne tik Nepalas domina Kiniją. Būtų neblogai, jeigu geležinkelis toliau eitų į Indiją, nes tai leistų kinams lengviau pasiekti milžinišką šios valstybės rinką.

Nepalo kolonizacija?

Pasak Kinijos inžinerijos specialistų, tunelis po Everestu būtų vienas iš ambicingiausių šio projekto uždavinių. Tačiau jis leistų gerokai sutrumpinti kelią.

Kita vertus, geležinkelio linija nebus greitoji. Mat dėl itin raižyto Himalajų reljefo bei didžiulių aukščio pokyčių traukiniai geležinkeliu į Nepalo sostinę Katmandu tikriausiai važiuotų ne didesniu negu 120 km/val. greičiu. Tačiau tai – ne problema. Svarbiausia, kad krovinių gabenimas vyktų.

Činghajaus–Tibeto geležinkelis jau jungia šį atokų Kinijos regioną su centrine šalies dalimi. Tačiau Kinijos planuose Tibetas – tik tarpinė stotelė.

Pastaruoju metu Kinijos įtaka Nepale smarkiai išaugo. Čia kinai ne tik planuoja didelius ir ambicingus infrastruktūros projektus, bet ir investuoja milijardus į hidroenergetiką bei telekomunikacijas.

Be to, Nepale, kuriame stūkso aštuonios iš keturiolikos aukštesnių negu 8 km viršukalnių, taip pat lankosi vis daugiau kinų turistų. Tiesa, Indija taip pat nesnaudžia. Šios šalies premjeras Narendra Modi ėmėsi akivaizdžių atsakomųjų veiksmų, praeitų metų pabaigoje pažadėjęs, kad jo valdoma šalis finansuos virtinę regioninių projektų ir atvers savo rinką eksportui iš kaimyninių šalių.

Visgi, pasak ekonomistų, Indijai dar sunku varžytis su Kinijos finansine galia.

Kinijos planus išplėsti geležinkelių tinklą Tibete taip pat kritikuoja žmogaus teisių organizacijos, tarp jų Tarptautinė kampanija už Tibetą, kuri perspėjo, jog tokie projektai sukels "pavojingų padarinių regiono saugumui ir trapiai ekosistemai aukščiausiame ir didžiausiame pasaulyje plokščiakalnyje".

Visgi, už Tibeto laisvę pasisakantieji aktyvistai bei jų argumentai Pekino pernelyg nejaudina.

Ranka ranką plauna?

Kinijos ir Pakistano ekonominis koridorius – kelių, geležinkelių bei vamzdynų sistema, kuri turėtų sujungti senas sąjungininkes. Jo vertė – beveik 50 mlrd. dolerių.

Koridoriaus ilgis – net 3 tūkst. km. Jis turėtų sujungti statomą Gvadaro uostą pietinėje Pakistano dalyje su Kinijos Ksinjango provincija. Taigi, įgyvendinusi šį projektą, Kinija turės tiesioginį priėjimą prie Indijos vandenyno. O nuo Gvadaro uosto ranka pasiekiamas ir Vidurio Rytų regionas. Visai šalia – Persijos įlanka, Iranas, taip pat Saudo Arabija ir kitos regiono šalys.

Kinijos investicijos Pakistane, pasak ekspertų, jau seniai gerokai viršija ne tik Jungtinių Valstijų, o ir visų Vakarų šalių kartu sudėjus. Tą, žinoma, supranta ir Pakistano valdžia, kuri vis dažniau meilikauja kinams. "Kinijai Pakistanas – labai reikšmingas. Akivaizdu, kad ši sąjunga bus sėkminga, nes visuomet tokia buvo", – tvirtino Mushahidas Hussainas Sayedas, Pakistano parlamento gynybos komiteto vadovas.

Pakistanas tikisi, kad Kinijos investicijos leis išjudinti merdinčią šalies ekonomiką. Taip pat Islamabadas norėtų, kad kinai padėtų išspręsti šalį kamuojančią elektros stygiaus problemą.
Pakistano premjeras Nawazas Sharifas džiaugėsi, kad jo šalies ryšiai su Kinija – tvirti kaip niekuomet. "Mūsų bendradarbiavimas yra paremtas bendromis vertybėmis, principais, abipusiu pasitikėjimu, nauda ir pagarba vieni kitiems", – tvirtino Pakistano vyriausybės vadovas.

Saugumo klausimai

Visgi ekspertai sako, kad Pakistanui apžioti šias milžiniškas Kinijos siūlomas sumas gali būti pernelyg sudėtinga.

Tai, ką Pekinas ketina atseikėti Islamabadui – 46 mlrd. dolerių suma – yra net tris kartus daugiau, nei Pakistanas pritraukė tiesioginių investicijų nuo pat 2008 m. iki dabar.

Pakistaną smaugia įvairios problemos: pradedant paties politinio režimo nestabilumu, baigiant separatizmu šalies regionuose, nuolatiniais smurto proveržiais ir milžiniška korupcija valdžios institucijose. Nuogąstavimų dėl Pakistano įžvelgia ir Kinija.

Pirmiausia, kinams didelį galvos skausmą kelia Ksinjango provincijoje gyvenantieji musulmonai uigūrai, ypač radikalieji, kurie priešinasi Pekino valdžiai. Jeigu ši grupė užmegztų ryšius su Pakistano sukilėliais, pavyzdžiui, Talibano, kiltų didelė grėsmė Pekinui.

Taigi, kyla klausimas, ar Kinijos investicijos Pakistane leis sumažinti chaosą šioje šalyje, ar, priešingai, dėl šio chaoso projektai gali pakibti ant plauko? Kai kurie ekspertai mano, kad Islamabadui, norinčiam gauti ekonominės naudos iš ryšių su Kinija, reikės stipriau pasistengti, kad saugumo padėtis valstybėje bent jau normalizuotųsi.

Būtent saugumo klausimas buvo vienas iš kertinių, kurį Pakistano pareigūnams uždavė Kinijos vadovas X.Jinpingas. "Kinija ir Pakistanas turėtų drauge spręsti regiono saugumo problemas. Taigi, mūsų bendradarbiavimas saugumo užtikrinimo srityje turės stiprėti", – sakė per susitikimą su Pakistano vadovybe Kinijos lyderis.

Pasak Kinijos investicinio plano, šalies bankai, taip pat vyriausybė ketina kredituoti įvairias Kinijos kompanijas, kurios vykdys projektus Pakistane.

Iki 2017 m. planuojama įgyvendinti energetikos projektus. Jiems ketinama skirti 15,5 mlrd. dolerių bendros sumos. Bus pastatytos vėjo, saulės taip pat anglių elektrinės. Papildomi 10 tūkst. megavatų turėtų leisti Pakistanui išvengti elektros energijos tiekimo sutrikimų.

Pakistanas mano, kad šie projektai, taip pat infrastruktūros modernizacija, leis šaliai tapti regiono ekonominiu lyderiu ir galbūt net mesti iššūkį kaimyninei Indijai. Bet Kinijai Pakistanas – tik vienas iš daugelio.

Ambicingi projektai

Kinija per pastarąjį dešimtmetį įgyvendino ne vieną reikšmingą projektą užsienyje.

Pirmas jos taikinys buvo Afrika. Čia kinai statė futbolo stadionus, tiesė geležinkelio linijas, jungiančias valstybes, o Etiopijoje Afrikos Sąjungai net pastatė ištaigingus rūmus.

Jų vertė – 200 mln. dolerių. Šis pastatas, jau tapęs Etiopijos sostinės simboliu, – kinų dovana, simbolizuojanti glaudžius Afrikos bei Kinijos ekonominius ryšius, kurie per pastarąjį dešimtmetį ūgtelėjo beveik šešis kartus.

Afrika, tiesa, ne vienintelis regionas, kuriame Kinija plečia įtaką. Pietų Amerikoje Kinijos bankų išduodamų paskolų skaičius vien 2014 m. išaugo 71 proc. Ambicingiausias Kinijos projektas Lotynų Amerikos regione – 278 km "El Gran Canal" Nikaragvoje, jau dabar laikomas pagrindiniu Panamos kanalo konkurentu.

Taip pat Kinija plečia savo įtaką Pietų Amerikos kasybos sektoriuje. Peru Kinija įsigijo 6 mlrd. dolerių vertės "Las Bambas" metalo rūdos telkinį. Planuojama, jog kasykla per metus pristatys po 450 tūkst. tonų geležies rūdos.

Tiesa, Šri Lankoje Kinija susidūrė su sunkumais. Šios šalies valdžia įšaldė didžiulio jūrų uosto statybą, mat pareiškė, kad projektas nebuvo suderintas su vyriausybe. Tai nuvylė Pekiną. Kinija skyrė milijonus dolerių įvairiems Šri Lankos infrastruktūros projektams, kitaip nei Vakarų šalys, kurios po šalį nuniokojusio beveik tris dešimtmečius trukusio pilietinio karo bei žmogaus teisių padėties šalyje, kol kas vengia investuoti.