Barselonos Ramblos bulvaras, regis, niekada nemiega – tūkstančiai žmonių, muzikantų, dailininkų. Bet tarp jų – ir įvairiausio plauko apgavikų.

Klasiko komplimentai

Kalbama, kad Ernestas Hemingway kartą yra pasakęs, jog Rambla – pati gražiausia ir gyviausia pėsčiųjų alėja pasaulyje. Tie, kuriems yra tekę žingsniuoti šia pagrindine Barselonos arterija, turbūt sutiks – amerikiečių klasikas neklydo.

Platus bulvaras, vedantis į senąjį miesto uostą, kasdien pritraukia per šimtą tūkstančių praeivių. Muzikantai, egzotiškų gyvūnų pardavėjai, gatvės dailininkai, gyvosiomis statulomis virtę mimai – visi jie užsidirba gyvenimui kurdami džiugią karnavalo nuotaiką.

Kur slepiasi kauliukas?

Tik pakilusį iš metro požemių turistą pasitinka Ramblos kvapai ir garsai. Netoli išėjimo guvus šurmulys, ant žemės pasitiesęs kartono lapą jaunuolis vykdo populiarų lošimą. Pavadinkime jį "Kur slepiasi kauliukas?"

Kol pamažu renkasi praeiviai ir formuojasi ratas, įvairiomis kalbomis skamba energingi vaikino raginimai pradėti. Netrukus, priklaupęs jis jau kaitalioja tris kartono dėžutes vietomis. Po viena jų prieš žaidimo pradžią visiems matant buvo paslėptas lošimo kauliukas. Mergina su kelionine kuprine pirštu rodo į dėžutę, bet apsirinka. Minia atsidūsta, reikia būti visiškai aklam, kad nematytum kuri dėžutė uždengusi kauliuką.

Antras žaidimo ratas. Pagyvenęs vokietis tampa pirmu laiminguoju – lengvai atspėjęs kauliuko buvimo vietą jis laimi 20 eurų (apie 70 litų). Puikus laimikis už lengvą atsakymą. Sudominti reginio renkasi vis daugiau žmonių.

"Žaiskime toliau, mano drauge! Šiandien tau sėkminga diena!" – skatina laimėtoją jo gimtąja kalba prabylantis vaikinas. Reginio ištroškę praeiviai plojimais ragina tęsti ir, nors vyriškio žmona prieštarauja, vokietis vis dėlto sutinka – pernelyg lengvai jis ką tik laimėjo.

Lošimo suma pakeliama ir azarto užvaldytas vyriškis šįsyk pralaimi 50 eurų (apie 170 litų). Kauliuko, ten kur jis turėjo būti, nėra. Minioje nuvilnija atodūsis, nustebinti žmonės kraipo galvas. Pralaimėtojas murma, kažką įtaria, bet galop yra priverstas atsisveikinti su savo pinigais.

Klinkt, kartoninės dekoracijos akimirksniu sulankstomos, ir vaikinas išnyksta taip pat greitai, kaip kad dingo kamuoliukas.

Balkanų magai

Kaip ir įtaria skaitytojas, tiesa ta, kad kauliuko lemiamu etapu nebuvo. Ir negalėjo būti, nes tai ne žaidimas, o melagingas triukas. Tik retas apgautasis galiausiai supranta, kad pralaimėjo ne dėl aplenkusios sėkmės, o tapo jo piniginę palengvinusio gerai savo darbą išmanančio profesionalo auka. Netgi susipratęs į teisėsaugą nesikreips, pernelyg mažai laiko ir pernelyg daug dalykų norisi pamatyti Barselonoje, kad leistum valandas policijoje.

Apgavikai, vietinių vadinami "trileros", įrodinėdami, kad ranka greitesnė už akį, jau spėjo tapti Barselonos folkloro dalimi. Paprastai jie – išeiviai iš Pietų Balkanų šalių. Prieš keletą metų pramokę pigių Barselonos kabareto fokusininkų triukų, juos ištobulino iki įspūdingo gatvės spektaklio.

Menas paskutinę akimirką paslėpti kauliuką tarp pirštų jiems kišenes kasdien papildo įspūdingomis sumomis. Įsitaisę judriausiose Ramblos vietose fokusininkai tyko savo aukų. Išimtinai visos jos – turistai, dažniausiai nukenčia rusai ir amerikiečiai.

Vietos ispanai ar žmonės, gyvenantys Londone, Paryžiuje ar Romoje, paprastai jau yra matę šiuos gatvės apgavikus, o turistai iš Azijos, atvykę į tolimąją Europą, yra ypač įtarūs ir atsargūs, todėl juos net puikiausi psichologijos meistrai apgaus retai.

O psichologijos išmanymo čia tikrai netrūksta. Viskas prasideda nuo bandymo žmogų sugundyti.

Veikia grupėmis

Spektaklis jau būna prasidėjęs iki pasirodant aukai. Fokusininkas niekada nedirba vienas, jo užnugaris iki dešimties žmonių – statistų. Čia galima išvysti minėtą merginą su turistine kuprine, paauglį riedlentininką, barzdotą pensininką – tipažai labai įvairūs ir atstovauja įvairioms visuomenės grupėms.

Pamatęs nuotaikingą reginį turistas stabtelėja ir sukrėstas "žaidžiančiųjų" nepastabumo nusprendžia parodyti, koks gudrus yra. Fokusininkas puikiai pažįsta žmones, žino, kuris praeivis potencialus žaidėjas, o kuris tik žioplinėtojas.

Jei žaidimo pradžia vangi, aukai galima leisti šiek tiek laimėti – tai padidins žmogaus godumą ir suteiks pasitikėjimo (kaip kad nutiko istorijos herojui vokiečiui). Dvejojantis bus paskatintas plojimais ir drąsinimais, o jei reikia – išvadintas bailiu ir nevykėliu, kad pultų įrodinėti esant priešingai.

Dažnas turistas nesupranta, kad laimėti neįmanoma, nebent vedėjas padarytų šiurkščią klaidą. Net ir tokiu atveju džiaugtis nėra ko, išvengęs apgavystės, būsi apkaltintas sukčiavimu ir paprašytas grąžinti laimėtus pinigus bei susimokėti baudą.

Kad neatsirastų noro kelti šurmulį, ar kad per stebuklą praregėjusi auka nesiimtų perspėti kitų turistų, kiek tolėliau nuo pagrindinės grupės stovi ne tokie simpatiški tipai. Jie atlieka apsaugos funkcijas, stebi, ar nesiartina policija.

Ši puikiai pažįsta visus sukčius Ramblos pėsčiųjų bulvare, bet kova su jais lyg su vėjo malūnais. Netobuli įstatymai pernelyg švelnūs. Nors ir tūkstančius kartų bausti administracinėmis baudomis, apgavikai aukso gyslos apleisti nenori ir vis grįžta į gatvę.

Netrukus vėl pasirodys istorijos pradžioje minėtas vaikinas. Praėjus penkioms minutėms senieji žiūrovai jau bus toli, o kitu metro traukiniu atvykę turistai taps nauju taikiniu.