Ilgametis stebuklas

2017 m. Prancūzijoje gimė 767 tūkst. kūdikių – 17 tūkst. mažiau nei 2016-aisiais. Turint omenyje, kad 2016 m. ir 2015 m. gimstamumas taip pat buvo mažesnis, perspektyva kelia grėsmę. "Prancūzijoje trūksta kūdikių", – rašo Vokietijos laikraštis "Die Zeit" ir pranašauja: jei tendencija nesikeis, tai reikš šaliai istorinį posūkį.

2,1 kūdikio – tiek vidutiniškai viena statistinė moteris turi pagimdyti, kad, kaip teigia demografai, būtų išlaikytas šalies gyventojų skaičius. Prancūzijoje šis rodiklis 1,88 vaiko. Publicistų akimis, tai – ne vien nuoga statistika: ši tendencija turi įtakos prancūzų savimonei. Juk iki šiol būtent prancūzai didžiavosi, kad, skirtingai nei absoliuti dauguma Europos tautų, neturi problemų dėl gimstamumo.

Solidūs gimstamumo rodikliai nuteikė optimistiškai net ir tais metais, kai Prancūzijos ekonomika išgyveno nuosmukį. Tai, kad Prancūzijos šeimose auga daugiau vaikų nei kitur, laikyta tinkamos socialinės sistemos išdava, įrodymu, jog šioje šalyje rūpinimasis šeima tinkamai padalytas tarp valstybės ir visuomenės. Girdi, Prancūzijoje moterys geba ir gimdyti, auginti vaikus, ir daryti karjerą. Ir visa tai dėl XIX a. siekiančios valstybinių darželių bei mokyklų, kuriose vaikais rūpinamasi nuo pat kūdikystės, tradicijos. Žinodamos, kad vaikais pasirūpins valstybė, prancūzės nepalieka darbo rinkos – motinystė joms netrukdo tęsti karjeros.

Puiki demografinė situacija aiškinta ir kitais rodikliais: įvairūs tyrimai rodė, kad Prancūzijos gyventojai vidutiniškai 1,5 karto per savaitę užsiima seksu. Jų kaimynai vokiečiai, pvz., mažiau nei kartą per savaitę. Pasaulyje demografai kalbėdavo apie prancūziškąją išimtį – pirmąją modernią visuomenę, kuri neatgraso moterų nuo gimdymo.

Rojaus vartai užsivėrė prieš trejus metus. Ir nors per metus šalyje vis dar gimsta 164 tūkst. daugiau nei miršta, tendencijos kelia nerimą: dar neseniai šis skaičius buvo dukart didesnis, dabar – prasčiausias nuo pat Antrojo pasaulinio karo.

Vokietijos fenomenas

Demografinės problemos blogos ne vien savaime, bet ir dėl grėsmės Prancūzijos narystei ES. Juk dar neseniai skaičiuota, kad 2050-aisiais Prancūzija gyventojų skaičiumi aplenks Vokietiją. Tačiau – likimo ironija – pastaroji išgyvena tikrą demografinį pakilimą: gimstamumas auga nuo pat 2011 m.

Oficialiais duomenimis, 2016 m. Vokietijoje gimė beveik 800 tūkst. vaikų – 7 proc. daugiau nei 2015 m. Šiuos duomenis paskelbę statistikai dar nebuvo išanalizavę pernykščių duomenų, tačiau ženklų, kad tendencijos ūmai pasikeistų, nėra.

Vokietijoje pasikeitusią situaciją demografai aiškina tuo, kad dažniau gimdyti ėmė 30–37 metų moterys – tos, kurios dar prieš dešimtmetį nesiryžo motinystei. Ne antraeilė priežastis – vėlyvos motinystės rizikas paneigianti medicinos pažanga ir teigiamą pavyzdį rodančios garsenybės bei pastaraisiais metais pagausėjusi Vokietijoje gyvenančių Afganistano, Irako, Sirijos piliečių bendruomenė.

Tiesa, Vokietijos demografai svajoja apie kūdikių bumo metus – 1964-aisiais, kartu sudėjus tuometes Vokietijos Federacinę Respubliką ir Vokietijos Demokratinę Respubliką, gimė 1,357 mln. vaikų.

Šiuo metu vienai moteriai Vokietijoje tenka beveik statistinis ES vidurkis – 1,6 kūdikio. Gera žinia Vokietijai, prasta Prancūzijai: po poros metų rodiklis abiejose valstybėse susilygins.

Supermamos kulto spąstai

Tačiau kodėl prancūzai nebenori vaikų? Mokslininkai atsakymo nežino. Sorbonos universiteto demografijos ekspertas Laurent'as Chalard'as neslepia: nėra jokio kito paaiškinimo, kaip tik pasikeitęs asmeninis prancūzų požiūris į šeimą.

Vyraujant tokiam požiūriui, jaunos prancūzės susiduria su dilema: būti gera mama arba ja išvis nebūti.

Nacionalinio statistikos ir ekonominių tyrimų instituto ilgalaikė analizė atskleidė pasikeitusį Prancūzijos gyventojų požiūrį į tarpusavio santykius: nuo 1992 m. iki 2012 m. poros 63 proc. atvejų dažniau, nei anksčiau nutraukė santykius.

Maža to, panašu, kad ir ilgalaikiams partneriams Prancūzijoje nebėra taip svarbu turėti vaikų. Naujas šeimos narys gali reikšti, kad teks išsikraustyti iš įperkamo nedidelio buto patogioje didmiesčio vietoje į nuobodų priemiestį. Nors emancipuotosios prancūzės vis dar neskuba savo noru ilgesniam laikui pasitraukti iš darbo rinkos į sauskelnių pasaulį, toks požiūris keičiasi. Šalyje įprastą mamos, lengva ranka patikinčios vaikų globą valstybei, įvaizdį keičia supermamos kultas.

Štai dauguma 2016-ųjų pavasarį žurnalo "Journal des Femmes" atliktos apklausos dalyvių apgailestavo, kad su savo mažyliais praleido per mažai laiko – per anksti grįžo į darbą. 2015 m. "Ipsos" instituto apklausa atskleidė: 71 proc. moterų atrodo, kad per daug dėmesio skiria darbui ir per mažai vaikui. Logiška, kad kai kurios jaunos mamos ryžtasi kompromisui: dirba ne visu krūviu ir valstybinėms ugdymo institucijoms vaikus patiki tik tas dvi tris dienas.

Vyraujant tokiam požiūriui, jaunos prancūzės susiduria su dilema: būti gera mama arba ja išvis nebūti. Demografinė situacija parodo, ką renkasi vis daugiau moterų.

Ekonominiai svertai

Tiesa, kai kurie mokslininkai nesureikšmina mentaliteto pokyčių įtakos demografinei situacijai ir priežasčių ieško Prancūzijoje vykdomai šeimos politikai. Nuo paskutinio XX a. dešimtmečio valstybė labai rėmė šeimas – pinigais, ugdymo institucijų paslaugomis. Tačiau dėl 2008-ųjų ekonominės krizės parama šeimai palaipsniui mažėjo, ypač – finansinė pagalba didesnes pajamas turinčioms šeimoms.

Vokietijoje būta priešingos situacijos: mažėjančiu gimstamumu susirūpinusi vyriausybė pradėjo investuoti į šeimas, pailgintas vaiko priežiūros atostogų laikas, padidinta finansinė parama šeimai.

Kaip pastebi "Die Zeit", tuo metu, kai Vokietijoje vienas iš tėvų dvylikai mėnesių išeina vaiko priežiūros atostogų, jis gali gauti iki 60 proc. buvusio atlyginimo, Prancūzija gerokai pataupo – analogiškoms atostogoms pasiryžęs tėvas arba motina kas mėnesį gali gauti tik 380 eurų išmoką. Kadangi vyrai paprastai daugiau uždirba, jų tokia perspektyva nevilioja – tėvystės atostogoms ryžtasi iki 4 proc. prancūzų vyrų. Galiausiai raktas nuo demografinių problemų sprendimo atsiduria Prancūzijos moterų rankose.