Kramtomoji guma – produktas, užkariavęs pasaulį

Įžymioji Kramtomosios gumos alėja.

Žmonės mėgsta valgyti. Tai yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Kai kurie žmonės gyvena vien tam, kad valgytų. Yra tokių, kurie norėtų valgyti visą laiką. Tačiau visą laiką valgydami, mes nespėsime maisto suvirškinti, jo pašalinti, galų gale neturėsime tiek pinigų, kad galėtume valgyti nesustodami. Štai čia į pagalbą ateina kramtomoji guma. Gumą galime kramtyti visą laiką, nebijodami, kad nutuksime, persivalgysime, išleisime krūvą pinigų. Priešingai – mokslininkai įrodė, kad gumą kramtyti sveika.

Kramtė prieš tūkstantmečius

Nuo seniausių laikų žmonės kramtė kažką panašaus į mums įprastą kramtomąją gumą. Prieš keletą metų vienas švedų mokslininkas rado maždaug 9000 metų senumo ikiistorinės kramtomosios gumos. Priešingai nei mūsų laikų guma, ši tebuvo sudaryta iš dviejų ingredientų: medaus ir dervos.

Jau 50-aisiais mūsų eros metais senovės graikai kramtė mastiką, mastikos medžio sakus. Tyrinėtojai taip pat išsiaiškino, kad majai, atsikėlę į Centrinę Ameriką antrąjį mūsų eros šimtmetį, mėgo kramtyti vadinamąją čiklę. Ši natūrali guma buvo gaunama iš sapodilos medžio sakų, kurie vėliau tapo pagrindiniu kramtomosios gumos ingredientu.

Amerikos indėnai atrado dar vieną būdą gaminti kramtomąją gumą iš eglių sakų. Į Šiaurės Ameriką atvykę naujakuriai buvo iškart supažindinti su gumos kramtymo papročiais. Iki pat XIX amžiaus vidurio guma buvo gaminama iš sakų ir tik apie 1850 metus išpopuliarėjo parafino pagrindu pagaminta guma.

1869 metais Meksikos generolas Antonijus Lopezas de Santa Ana pasamdė niujorkietį išradėją Tomą Adamsą sukurti naują pramoninės gumos rūšį, kurios pagrindas būtų čiklė. Išradėjo pastangos nuėjo perniek, tačiau jam šovė į galvą mintis, kad čiklę galima panaudoti kaip kramtomosios gumos pagrindą. Taip Tomas Adamsas iš naujo atrado gumą, kurią majai žinojo daugiau nei tūkstantį metų. Naujoji kramtomoji guma buvo pavadinta „Adams New York No.1“.

Naujoji gumos rūšis greitai pralenkė parafinines bei pagamintas iš sakų ir labai išpopuliarėjo. Šioji buvo pranašesnė tuo, kad buvo švelnesnė, lengvesnė ir ilgiau išlaikė skonį. XX amžiaus pradžioje būdavo parduodama kelių skirtingų pavidalų guma: pieštuko formos lazdelės, rutuliukai, plokščios lazdelės, blokeliai. Ji buvo kelių skirtingų skonių – pipirmėtės, vaisių, cinamono ir šaltmėtės.

Gamina iš naftos

1928 metais Volteris Dymeris išrado burbulinę kramtomąją gumą. Daugybė žmonių bandė sukurti gumą, iš kurios galima būtų pūsti burbulus, tačiau šis nieko nenutuokiantis apie chemiją jaunuolis rado tinkamą ingredientų kombinaciją, kad guma būtų pakankamai elastinga ir tvirta pūsti burbulams. V.Dymeris tuo metu turėjo tik vienos spalvos maistinių dažų. Būtent todėl tradicinė burbulinė kramtomoji guma yra rausvos spalvos.

Šiandien sintetiniai naftos produktai pakeičia kai kuriuos natūralius suteikdami gumai geresnę kokybę, išvaizdą ir skonį. Pasaulyje yra daugiau nei tūkstantis skirtingų gumos rūšių. Galite rasti gumos, sumaišytos su įvairiaspalviais kristalais ar pripildytos sirupo, gumos, kuri nelimpa arba yra pagaminta be cukraus, taip pat su įvairiausiomis skonių kombinacijomis, keisčiausių formų gumos. Įdomu pastebėti, kad nors komercinė kramtomoji guma ir užgimė JAV, didžiausia gumos gamintoja yra Turkija, o JAV lieka antroje vietoje.

Varžosi pūsdami burbulus

Tiek paprasti žmonės, tiek mokslininkai pastebėjo ir įrodė daugybę gumos privalumų. Pasirodo, kad guma ne tik teikia gaivų burnos kvapą, bet ir atpalaiduoja raumenis bei padeda susikaupti. Dar guma padeda neužmigti, neutralizuoja rūgštį burnoje, padeda mesti rūkyti. Gumos pavidalo vitaminus maloniau vartoti, o skrendant lėktuvu ar lipant į kalnus gumą kramtančiųjų ausys rečiau „užgulamos“. Guma yra geras įvairių užkandėlių ir saldumynų pakaitalas, ji teturi nuo 5 iki 10 kalorijų.

XX amžiaus pradžioje Viljamas Vriglis jaunesnysis buvo tarp pirmųjų žmonių, pradėjusių reklamuoti savo prekes. Vriglio šaltmėčių guma („Wrigley’s Spearmint”) greitai tapo viena populiariausių. Antrojo pasaulinio karo metu JAV kareiviai kramtomąją gumą dalijo Europos, Afrikos, Azijos gyventojams.

Apie 1930 metus kartu su guma pradėtos pardavinėti įvairios kortelės. Jose buvo vaizduojami tiek karo herojai, tiek “Laukinių vakarų” personažai ar profesionalūs sportininkai. Kompanija “Topps” išpopuliarėjo, kai prie kramtomosios gumos duodavo beisbolo žaidėjų korteles ir rengė gumos burbulų pūtimo varžybas.

1994 metais Siuzana Montgomeri Viljams iš Fresno miesto Kalifornijos valstijoje (JAV) pasiekė pasaulio rekordą. Ji išpūtė 57,5 centimetro skersmens gumos burbulą. Įdomu pastebėti, kad Šiaurės Amerikos vaikai kiekvienais metais išleidžia per pusę milijardo JAV dolerių kramtomajai gumai.

Kiekvieną dieną sukramtoma per 40 milijonų gumos gabalėlių, kiekvieną minutę kramtoma 26 tūkstančiai gabalėlių, o kiekvieną sekundę 444 gabalėliai. Teigiama, kad žmonės kramtomosios gumos sukramtė bei išspjovė tiek, kad ja galima padengti visą Žemės rutulį ištisine plėve. Dabar gaminamos gumos organizmas nesuvirškina. Ji pašalinama nė kiek nepasikeitusios cheminės sudėties. Žemėje ji suyra tik per labai ilgą laiką.

JAV yra vieta, vadinama Kramtomosios gumos alėja. Ši vieta yra tarp Los Andželo ir San Francisko, nedideliame San Luis Obio miestelyje. Apie 1960 metus kažkas priklijavo pirmuosius gumos gabalėlius prie sienos. Metai bėgo, o ant sienos gumos gniužulėlių vis daugėjo. Dabar siena, kurios aukštis 4,5 metro, o plotis 22 metrai, visa tankiai aplipdyta guma. Vieni žmonės skundžiasi tokiu „kultūros paminklu“, kiti juo didžiuojasi ir rodo turistams.

Jeigu prikibo gabalėlis

Kad ir kiek pagyrų išgirstume apie kramtomąją gumą, žmonės neretai ją keikia, ir ne be pagrindo. Aršiausi kramtomosios gumos priešai yra etiketo arba mandagaus elgesio žinovai. Jie tvirtina, kad rodome didžiulę nepagarbą pašnekovui, jei kalbėdami kramtome. Tačiau reklama bei pamėgtų filmų herojai jaunajai kartai rodo visiškai kitus elgesio pavyzdžius.

Net pats didžiausias kramtomosios gumos mėgėjas keikia tą dieną, kai ji buvo išrasta, jeigu atsisėda ant gumulėlio, kažkieno palikto ant kėdės. Dar blogiau, jei gumą kas įmeta į plaukus. Chemijos mokslo žinovai nė kiek ne mažiau vargo nei kramtomosios gumos išradėjai, bandydami sukurti gumos valiklius. Ir vis tiek patikimiausi iki šiol yra gyvenimo išbandyti būdai.

Jeigu guma prikibo prie drabužių, visų pirma reikėtų kaip įmanoma daugiau jos nugremžti buku peiliu. Likusią gumą pabandykite suvolioti į rutuliuką ledo gabaliuku. Kitas būdas yra įdėti išteptą drabužį į plastikinį maišelį ir įkišti į šaldiklį, o po kelių valandų pabandyti gumą nuskusti buku peiliu. Jei tai nepadėjo, galite pabandyti atklijuoti gumą užpylę citrinos rūgšties. Tačiau tuomet reikia įsitikinti, kad tai nepakenks drabužio spalvai. Dar vienas būdas yra pasinaudoti kūną šildančiu kremu. Šiuo kremu įtrinkite audeklą iš kitos pusės, nei yra guma, ir maždaug 30 sekundžių pašildykite tą vietą plaukų džiovintuvu. Atitraukus džiovintuvą, guma turėtų lengvai nusilupti. Tuomet reikėtų drabužį išskalbti ir stengtis dar kartą nesusitepti.

Jeigu guma prikibo prie kilimo, pabandykite ją pašalinti trindami ledo gabaliuku. Jei tai nepadėjo, keletą minučių pašildykite gumą plaukų džiovintuvu, prie kilimo pridėkite polietileno plėvelę ir ja nuimkite gumą.

Iš plaukų gumą galima pašalinti citrinos rūgštimi, aliejumi ar riešutų sviestu. Jei naudojate riešutų sviestą, paimkite jo pirštų galiukais ir įtrinkite gumą, kol ši suminkštės ir lengvai nusiims plaunama muiluotu vandeniu.

Parengė
Žygimantas Pauliukevičius